Jau dešimt metų Pociūnuose gyvenanti, tačiau gimusi ir augusi Panevėžyje, Smilgių kultūros centro Sujetų padalinio vadovė Daiva Juškienė darbu džiaugiasi kiekvieną dieną. Čia, pasak moters, kasdienybė – nemonotoniška, įdomi, o kolektyvas – nors labai skirtingų asmenybių kratinys, bet draugiškas ir atsidavęs darbui.
Šventės ir papročiai
Sujetų padalinyje veikia du būreliai. Tai – neformalaus ugdymo grupė „Įvairiapusė meninė saviraiška“, į kurią susirenka penkiolika–dvidešimt vaikų iš aplinkinių kaimelių.
„Čia jie piešia, karpo, klijuoja, lipdo. Įdomiausia, kai atvyksta edukacinės programos bei edukatoriai, kurie veda įdomias pamokėles, užsiėmimus. Taip pat labai akcentuojamės į šventes: Kalėdoms gaminome eglutės žaisliukus, Sausio 13-ajai darėme mėlynas neužmirštuoles, Kovo 11-ajai planuojame nutiesti gėlių jūrą iš geltonų, žalių, raudonų karpinių. Mums svarbu šventės ir papročiai. Na, o kokios pas mus Vaikų Velykėlės! Kitiems telieka pavydėti! – pasakojo vadovė bei džiaugėsi, kad šis būrelis finansuojamas europinėmis lėšomis. Todėl ji turi galimybę vaikus išvežti į įvairias ekskursijas: – Buvo vaikų, kurie mūsų kultūros centro dėka pirmą kartą pamatė jūrą.“
Sujetuose yra ir dainavimo grupė „Vau“, kurioje savo vokalinius gabumus demonstruoja 8–22 metų jaunuoliai.
„Dainuojame įvairiose šventėse. Net ir dabar jau ruošiamės Kovo 11-osios koncertui. Su mažaisiais dainuojame atskirai, nes vyresnieji dainininkai jau išsiskirstę po Lietuvą – studijuoja, dirba, tad tenka juos kviesti sugrįžti švenčių proga. Sujetuose turime išties tvirtas šventes, kuriomis galime didžiuotis. Minime Motinos dieną, Onines, o pati svarbiausia – Kraštiečių šventė. Labai džiaugiuosi vietine bendruomene, kuri – labai stipri ir noriai prisideda prie mūsų organizuojamų renginių. Ačiū!“, – dėkojo D. Juškienė.
Žmonės – aktyvūs
Moteris džiaugėsi, kad Sujetai nors ir atokus kaimas, bet daug veikiantis.
„Jei aš pakabinu skelbimą prie parduotuvės apie vykstančią parodą kultūros namuose, tai žmonės iš parduotuvės išėję iškart ateina pasižiūrėti. Džiaugiuosi, kad jiems įdomu. Vaikams vasarą organizuoju stovyklas, kur atvyksta treneriai, keramikai, dailininkai ir t. t. Užsiimame įvairiapusiška veikla. Juk kai baigiasi mokslo metai, vaikams nebėra kur dėtis, tad stovykla – puiki išeitis! Vaikai iš viso Panevėžio rajono visą savaitę gali stovyklauti, o užsiėmimai čia – irgi rimti. Tikrai ne tik piešiame, bet ir organizuojame šaškių turnyrus, sporto varžybas. Pernai vežėme vaikus į baseiną, kad išmoktų plaukti“, – pasakojo ji.
Sujetus aplanko atvažiuojamasis kinas, edukacijos, vyksta poezijos vakarai ir kiti užsiėmimai, kurie įtraukia visus kaimo gyventojus: nuo jauniausių iki vyriausių.
„Mūsų kultūros centras nuolat juda. Žmonės noriai ateina į veiklas, o tai – labai motyvuoja stengtis“, – teigė D. Juškienė.
Taip pat padalinio vadovė atviravo, kad šiuo metu bene vienintelės veiklos kaime – kultūros centro organizuojami užsiėmimai ir kartą per savaitė atvykstanti bibliotekininkė, kuri atveža gyventojams knygų.
„Sujetai – vis labiau mirštantis kraštas, kuris, deja, šiuo metu, galima sakyti, laikosi tik ant kultūros centro. Buvo mokykla, medicinos punktas. Deja, juos uždarė. Liko knygų keitykla, kuri – lyg biblioteka. Kartą per savaitę atvyksta bibliotekininkė ir keičia gyventojams knygas. Ji džiaugiasi, kad sujetiškiai labai daug skaito, yra apsišvietę“, – pasakojo moteris.
Baimės būti uždarytiems
D. Juškienė pasidalijo ir viena didele baime.
„Kol mero pareigas eina Povilas Žagunis, žinau, kad bijoti nėra ko. Jis yra pažadėjęs, jog kol jis vadovauja – kultūra rajone klestės. Tačiau nežinia, kas laukia toliau, kai jis paliks šias pareigas. Baisu, kad pradės uždarinėti smulkius kultūros centrų padalinius. Sujetai – vienas iš jų. Panevėžio rajonas yra vienintelis, kuris turi tiek kultūros centrų – net 12. Tad sklinda kalbos, kad ketinama jungti mažuosius padalinius ir palikti tik didžiuosius. Kultūros centrai suteikia dvasinio peno gyventojams, todėl tikrai nemanau, kad reikia juos uždaryti“, – komentavo pašnekovė.
Į Sujetų padalinio vadovės pareigas D. Juškienė įsitraukė 2017-aisiais.
„Sunku apsakyti, kokį vaizdą pamačiau, kai atėjau čia dirbti. Viskas buvo baisu! Langai, sienos… Nemalonu net kviestis žmones į renginius, todėl iškart pasakiau, kad negaliu dirbti tokioje aplinkoje! Taigi, surinkau žmonių grupę ir visi kartu darėme šiokį tokį remontą. Lėšų tam nebuvo, todėl pirkau pigiausius tapetus, dažus“, – apie darbo pradžią pasakojo ji.
„Puikiai atsimenu, kuomet minėjome Onines. Atvyko P. Žagunis. Pasikviečiau jį užeiti į kultūros centro vidų ir parodžiau supuvusius langus. Jis irgi išsigando ir iškart pažadėjo skirti lėšų tvarkymui. Juk asmuo, atėjęs į kultūros namus, turi jaustis gerai, todėl aplinka turi būti jauki, graži, prižiūrėta“, – pridūrė kultūros darbuotoja.
Gyvenimą mieste iškeitė į kaimą
Iki darbo kultūros centre D. Juškienė net 29-erius metus atidavė darbui pedagogikoje ir dar kelerius – draudimo agentūroje.
„Gimiau ir augau Panevėžyje. Daug metų atidaviau pedagogikai, mat beveik tris dešimtmečius dirbau muzikos mokytoja įvairiose miesto ir rajono mokyklose. Vėliau išėjau dirbti į draudimą. Išeiti iš darbo švietimo srityje paskatino šeima, kurie matė, kokia pikta grįždavau po pamokų. Na, o darbas draudime buvo puikus, tačiau kuomet mirė anyta, kuri gyveno Pociūnuose, bei vyras paveldėjo sodybą, priėmėme sprendimą ją sutvarkyti ir persikelti gyventi į kaimą. Čia gyvenimą kuriame jau dešimt metų. O gavusi pasiūlymą dirbti kultūros centre, įžvelgiau tik pliusus. Juk darbo vieta – labai arti! Džiaugiuosi beprotiškai nuostabiu kolektyvu. Visi – menininkai, tad visi skirtingi, bet labai nuoširdūs, darbą mylintys žmonės. Sutariame puikiai“, – atviravo pašnekovė.
