Trečiojo amžiaus universiteto Daukniūnių fakulteto dekanė Romualda Galeckienė prieš keletą metų ėmėsi kiek netradicinės ir Lietuvoje neįprastos veiklos – pradėjo gaminti atšvaitus, kurie ne tik saugotų tamsiuoju paros metu, bet ir būtų stilinga įvaizdžio detalė. O dabar keliauja po Panevėžio rajoną rengdama edukacinius užsiėmimus, kurių metu gyventojus supažindina su odininkystės amatu, odos specifika, galimybėmis, subtilybėmis, apdirbimo būdais ir panaudojimu.
Nuo odos iki grafikos
Naujai įsikūrusio TAU Daukniūnų fakulteto dekanė Romualda Galeckienė sako, kad nuolat besimokantis, naujovėmis besidomintis, visapusiškai aktyvus, smalsus žmogus ir vyresniame amžiuje gali išsaugoti jaunatviškumą, todėl ir ji pati per gyvenimą eina semtis patirties, ir kitus kviečia tą daryti.
Tuometiniame Kauno Stepo Žuko technikume odos dizainerės specialybę įgijusi R. Galeckienė kadaise modeliavo batus, rankines, tačiau atėjus nepriklausomybei, anot dizainerės, menai buvo mažai reikalingi, teko persiorientuoti – ji tapo grafikos dizainerė. R. Galeckienė ir dabar dirba reklamos srityje, bet ir pomėgis dirbti su oda niekur nedingo.
„Ši specialybė labai miela. Oda mane traukė nuo seno, man gera ją liesti. Vis tiek esu kūrybos žmogus ir niekur nuo to nepabėgsi“, – sako R. Galeckienė.
Edukacija – meniniai odos dirbiniai
Odos dizainerė kūrybiškumu bei vaizduotės lavinimu mielai dalijasi su Panevėžio rajono gyventojais. Edukacijos vyksta ne tik Daukniūnuose. R. Galeckienė mokymus vedė Piniavoje, Šiluose, Dembavoje, Naujamiestyje ir kitose bendruomenėse. Ji dalyvauja ir žiniomis dalijasi vaikų vasaros stovyklose, dienos centruose.
Edukacijų metu kūrėjai iš natūralios odos gamina apyrankes, raktų pakabukus, sages, kalėdinius žaisliukus, Velykoms riša paukštelius. Pasak R. Galeckienės, edukaciniai užsiėmimai tiek vaikams, tiek suaugusiesiems padeda išmokti savarankiškai kurti, lavina individualius kūrybinius gebėjimus, nes kiekvienas pasigamina savo, išskirtinį menišką gaminį.
„Ypač žaviuosi garbingo amžiaus žmonėmis. Jie viską sugeba, rezultatai būna puikūs. Pasitelkdami vaizduotę jie kartais netgi transformuoja gaminius. Pavyzdžiui, gaminome raktų pakabukus, o jie sugalvojo iš to padaryti antkaklį šuniui, – šypsojosi edukatorė. – Kartais jie parodo tokių dalykų, kurių pati nesugalvoju, dėl to ir man pačiai yra iš ko pasimokyti, randame labai daug gražių fantazijų. Iš tiesų odai reikia pajautimo. Nors mokau labai paprastų dalykų, kad visiems išeitų, reikia suprasti, kad pati oda iš savęs yra labai graži ir jokių detalių jai nebereikia.“
Tikros odininko dirbtuvės
Įdomu ir tai, kad pradžiamoksliai kūrėjai edukacijų metu naudoja tikrus odininko įrankius: skylamušį, plaktuką, specialias žirkles. Patys gali išmokti odoje įspausti kokį nors ornamentą ar savo inicialus.
„Gražu žiūrėti, kaip jie susikaupę kala plaktukais, presu tvirtina kniedes, derina odos spalvas ir pritaiko furnitūrą“, – džiaugėsi edukatorė.
Anot R. Galeckienės, dirbti su oda nėra lengva, reikia ir spalvas sukomponuoti, ir įrankius išmokti valdyti, ir suprasti, kaip furnitūrą naudoti. „Dirba ir pirštai, ir galva, – teigia edukatorė. – Bet žmonėms įdomu, jie patenkinti, kad išeina gan greitas rezultatas ir nieko nesugadina. Tai svarbu. Darbo procesas ilgai netrunka, nepervargsta, tik pastebėjau, kad vaikai kantresni ir greitesni nei suaugusieji. Vyresni per edukaciją pasigamina po 1–2 gaminius, vaikai – po 4.“
Lietuviška prekė
R. Galeckienė Panevėžio rajone žinoma ne tik kaip edukatorė, bet ir atšvaitų kūrėja. Juos gaminti moteris pradėjo tuomet, kai nerado sau jokio tinkamo. Be to, ir iš aplinkinių girdėdavo, kad ne visiems patinka įprasti prekybos centruose parduodami, iš plastiko pagaminti atšvaitai.
„Nuobodžios plastikinės juostelės, vaikiški meškučiai ar šuniukai tikrai nedera prie solidaus įvaizdžio. Tad natūraliai gimė mintis pačiai pradėti gaminti atšvaitus iš natūralios odos, kurie ne tik atliktų savo funkciją, bet ir būtų stilingi, gražūs. Pasidariau eskizą, pasiruošiau medžiagas ir pradėjau darbą. Atšvaitas gavosi unikalus ir puikiai derėjo prie rankinės“, – prisimena R. Galeckienė.
Panaudodama natūralią odą ir šviesą atspindinčią medžiagą, stilingus aksesuarus moteris ėmė gaminti vieną paskui kitą: iš pradžių – moterims, vėliau – vyrams, galiausiai – universalius.
„Atšvaitams gaminti naudoju sertifikuotą termoplėvelę, kurios plotas yra pakankamo dydžio, kad atspindėtų šviesą, ir vairuotojai tamsiu paros metu einantį pėsčiąjį pastebėtų laiku“, – sako atšvaitų kūrėja.
Odos dizainerė atšvaitams naudoja tas pačias medžiagas, iš kurių siuvamos ugniagesių gelbėtojų, greitosios pagalbos ar policijos pareigūnų uniformos.
Matomi ir saugūs
R. Galeckienė sako, kad Lietuva per maža rinka, todėl didžioji dalis jos gamintų atšvaitų iškeliauja į Norvegiją, kaimyninę Estiją ar kitas užsienio šalis.
„Dalį atšvaitų parduodame ir čia, Lietuvoje, dažniausiai įvairiose mugėse, keliose lietuviškose parduotuvėse, kur prekiauja kūrėjai. Turiu svetainę ir elektroninę parduotuvę“, – sako atšvaitų kūrėja.
Paklausta apie ateities vizijas, R. Galeckienė puse lūpų prasitaria: „Turiu galvoje vieną mintį. Kadangi esu praktiškas žmogus ir nemėgstu nereikalingų daiktų, planuoju gaminti tokį funkcionalų priedą prie rankinės. Jis taip pat bus kartu su atšvaitu, tik dar tarnaus kaip dirželis pirštinėms ar skėčiui pasikabinti.“
Be to, pašnekovė priduria: „Norisi, kad žmonės atšvaitus nešiotų rūpindamiesi saugumu. Iš natūralios odos gamintų atšvaitų tikrai nereikės dažnai pirkti, nes oda – ilgaamžė medžiaga, tik tinkamai ja reikia rūpintis ir prižiūrėti. Tad būkime visi matomi ir saugūs.“
