Lukas Neimontas – geležinės valios ir begalinio ryžto Sporto ir išsilavinimo akademijos treneris. Vos 24 metų jaunuolis yra sukaupęs nemažą patirtį krepšinio srityje ir treniruojant vaikus. „Mano kelias šioje akademijoje prasidėjo 2018 m. rudenį. Atrodo lyg ir nedidelis laiko tarpas, tačiau pažvelgus iš kitos pusės, mažą knygą galėtume parašyti sudėję visas istorijas, patirtus išgyvenimus komandose, prisiminus treniruotes ir varžybas“, – teigia treneris.
Savo meile šiai nuostabiai sporto šakai, vaikų treniravimo ypatumais, neprarandama motyvacija sportuoti karantino metu ir dar daugeliu kitų dalykų, Lukas Neimontas dalinasi su „Jaunimo palėpės“ skaitytojais.
Lukai, jau ganėtinai ilgai dirbai Aukštaitijos krepšinio mokykloje, dabar Sporto ir išsilavinimo akademijoje. Kas lemia tokį lojalumą organizacijai ir ar patį stebiną toks išdirbtas laikotarpis vienoje vietoje?
Lojalumas įmonėse, darbovietėse apskritai yra labai abstraktus dalykas. Labiau tai įvardinčiau abipusia pagarba. Taip pat, bendras tikslų siekimas ir ateities vizijos matymas labai padeda darbo santykiams ir apskritai sklandžiai veiklai. O, stebina nebent tai, jog tas ganėtinai ilgai dirbtas laikas atrodo prabėgo akimirksniu.
Keliuose Panevėžio darželiuose vykdai užsiėmimus šiemet?
Artėjant rugsėjo pabaigai, mano grafike vargais atsirado 10-asis lopšelis-darželis. Laukia labai užimtas ir įtemptas sezonas.
Kaip vertini darbą su vaikais ir ar pavyksta įgyti naujų įgūdžių bei pasisemti kitokios patirties treniruočių metu?
Aš asmeniškai akcentuoju tai, jog nepaisant to, jog esu treneris, kurio vaikai privalo klausyti, esu ir jų draugas, žmogus į kurį jie gali kreiptis ne tik krepšinio klausimais. Manau, tai savaime ir ugdo ir naujus įgūdžius ir kaupia patirtį. Bendravimas su skirtingais charakteriais, konfliktų ar kitokių situacijų valdymas, žmonių pažinimas.
Sporto ir išsilavinimo akademija savo treniruotes veda ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Aukštaitijoje. Tu esi vienas iš daugiausiai keliaujančių trenerių. Kokių išskirtinumų esi pastebėjęs dirbdamas Pasvalio, Pakruojo ir Biržų miestuose?
Didžiausias skirtumas man, tai yra žmonių požiūris, bendravimas. Mažesniuose miesteliuose labai greit randame ryšį su tėvais, vaikais.
Bendravimas su kitais žmonėmis yra vienas iš svarbiausių aspektų dirbant trenerio darbą. Ar karantino laikotarpiu, kuomet visos treniruotės negalėjo būti vykdomos kartu su vaikais, pasiilgai bendravimo? Galbūt radai įvairių kitų būdų kaip palaikyti ryšį su auklėtiniais?
Be abejo. Ryšys, žinoma, nenutrūksta, sportuodavome, kiek galėjome, įvairiomis sąlygomis. Bendrauti irgi teko įvairiai, nuotoliniu būdu dažniau.
Šiemet pirmą kartą, debiutuosi Moksleivių krepšinio lygoje. Ar galėtum skaitytojams pristatyti savo komandą ir kokių rezultatų pats tikiesi su ja pasiekti?
Komandą pamatysite gyvai patys, paslapčių dar neatskleisiu. O tikslas yra išlaikyti komandos branduolį viso sezono metu, bei užtikrinti, kad auklėtiniai tikslingai laikytųsi sau užsibrėžtų tikslų komandiniame ir individualiame krepšinyje.
Kalbant apie tave, ar mėgsti keliauti? Galbūt svajoji sugrįžti į seniai lankytą šalį arba nuvykti į vietas, kuriose dar neteko būti?
Kas nemėgsta keliauti… Šiais metais labai svajoju apie Paryžių. Tikiuosi bus palankios aplinkybės šiai svajonei.
Mėgstamiausi penki filmai ar serialai?
Tokie klausimai visada būna patys sunkiausi, tiesiog labai didelis kiekis iš kurio reikia išsirinkti. Galiu tik pasakyt, kad „Ratai 3“ tikrai patenka į penketuką.
Kaip vertini savo santykius su auklėtinių tėvais? Ar nekyla jokių nesklandumų?
Vienas iš mano prioritetų yra nuo pat pradžių kurti bendrus santykius su visais auklėtinių tėveliais ir juos nuolat puoselėti, kad būtent nesklandumų ir būtų išvengta.
Sporto ir išsilavinimo akademija nesenai paminėjo savo dešimtmetį, ko norėtum jai palinkėti ateityje?
Dešimt metų jau ne juokai, aš mačiau tik trečdalį to ir suprantu, koks neapsakomas darbas yra išlaikyti organizaciją. Tikiuosi dar daug tokių metų.
