Iš Panevėžio rajono yra kilęs nė vienas rašytojas, žurnalistas, redaktorius. Tačiau šį kartą kalbinu iš Ibutonių kaimo, nuo Krekenavos nutolusio 8 kilometrus, kilusią Gintarę Valancevičiūtę-Stanikūnę. Ji šiuo metu yra portalo Lrytas.lt videoprojektų vadovė.
Į žurnalistiką atvedė likimas
Gintarė mokėsi Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijoje. Mergina pripažino, kad iki pat mokyklos baigimo nežinojo, kur ketina studijuoti ir su kokia specialybe sies savo gyvenimą.
„Dažnai sakau, kad tikriausiai žurnalistika į mano gyvenimą atkeliavo per visišką atsitiktinumą. Iki pat dvyliktos klasės pabaigos, kuomet dalis bendraklasių jau buvo apsisprendę, kokias studijas rinksis netolimoje ateityje, aš maniau, jog man lemta mokytis kažką, ko mokosi visi, o ateityje dirbti darbą, kurio galbūt visiškai nemylėsiu“, – atviravo 26-erių žurnalistė.
Anot jos, dieną, kai užpildė stojimų prašymus, atsimena iki šiol.
„Naršiau oficialiame tinklalapyje ir tiesiog bandžiau įsivaizduoti save kiekvienos srities amplua. Egzaminus laikiau pagrindinius, tad turėjau nemenkas galimybes rinktis. Taigi, akys visai netikėtai užkliuvo už eilutės, kur buvo aprašomos žurnalistikos studijos. Pačiai buvo juokinga iš savęs pagalvojus, kokia aš būsiu žurnalistė, jei kalbėti mėgstu labiau nei klausytis. Užpildžiau tik tam, kad pažiūrėčiau savo galimybes. Na, o galiausiai nusprendžiau, jog šios studijos mano sąraše bus pirmu numeriu“, – pasakojo Gintarė.
Taip mergina nukeliavo į stojamąjį rašinio egzaminą, kuris tuo metu Vilniaus universitete dar buvo privalomas.
„Ten iš viso nesupratau, ką veikiau, nes dar pasirinkau politinę temą, lyg tuo metu būčiau buvusi politikos fanatikė“, – juokėsi.
„O pamačiusi rezultatus ir kvietimą studijuoti galiausiai supratau, kad turbūt gyvenimas krečia pokštus, o jei krečia, tikriausiai reikia atsakyti tuo pačiu. Tad iššūkį tapti žurnaliste priėmiau, o gailėtis neteko dar nė karto. Kiek vėliau, jau pradėjus studijas, juokingą istoriją papasakojo ir mama. Esą kai buvau dar visai maža, kuomet nemokėjau nei skaityti, nei kalbėti – vienas mano mėgstamiausių užsiėmimų buvo pasiimti senelių užsakomą laikraštį, jį būtinai vartyti apvertus ne ta puse ir apsimesti, kaip puikiai skaitau naudodama „gugavimo“ techniką. Tad, turbūt, ir čia dalis to likimo“, – dėstė pašnekovė, šiuo metu gyvenanti Vilniuje.
Nuo praktikos iki teismų
Gintarė atviravo, jog pradėdama studijuoti labai bijojo, kad galbūt pasirinko ne tą sritį. Ypač dėl to, kad didžioji dalis grupiokų į studijas susirinko užtikrinti savo pasirinkimu.
„Buvo ir tokių, kurie dar būdami nepilnamečiai savo regionuose dirbo žurnalistinius darbus. Tas tikrai baugino. O pati tuo metu buvau tik mergina iš Panevėžio rajono, kuri nei rašyti ypatingai mokėjo, nei radiju domėjosi, o smarkiai netaisyklinga kalba kelio televizijoje net nežadėjo. Studijuodama tikrai labai stengiausi, pirmaisiais metais taip akylai dirbau kiekviename dalyke, kad dar turiu sukauptus ištisus ranka perrašytus rankraščius, kur net dėstytojų citatas būtų galima rasti“, – teigė ji.
„Kasmet vyko įvairios praktikos, teko pabūti tiek laikraštyje rašančia žurnaliste, tiek reportere televizijoje. Trečios praktikos metu vėl nusprendžiau iškelti sau iššūkį ir patekti į vieną populiariausių portalų Lietuvoje bei ten rašyti kriminalų temomis. Praktika turėjo trukti mėnesį, tačiau jau antrąją dieną gavau pasiūlymą darbuotis televizijoje. Dar nė į vieną darbo pokalbį nėjau taip įsibaiminusi, nes beprotiškai norėjau ten patekti. Teko praktiką pabaigti per savaitę, nes laukė darbas, o universitetiniai normatyvai nelauks. Tad per tą savaitę sugebėjau parašyti „beprotiškai“ skaitomus tekstus, sudalyvauti ne viename teismo posėdyje. O praktiką užbaigiau gavusi šaukimą atvykti pas pareigūnus dėl vieno teksto. Dėl jo buvo pradėtas tyrimas prieš mano aprašytą asmenį“, – apie karjeros pradžią pasakojo mergina.
Apie minėtą įvykį praktikos vadovas sakė: „Sveika pasikrikštijusi“.
Karjeros laiptais
„Tų baimių buvo daug, nes viskas vyko staigiau nei galėjau įsivaizduoti. Įsidarbinau vaizdo įrašų skyriuje, kuriame tempai buvo dideli. Teko mokytis montuoti, garsinti medžiagas, o aš nė taisyklingai tarti žodžių nemokėjau. Su laiku viskas pavyko, nes pasirodo, kad tiesa, jog išmokti galima visiškai visko, kai tik yra didelis noras“, – džiaugėsi ji.
Po kelių mėnesių Gintarė gavo pasiūlymą tapti skyriaus vadove. Jai tai atrodė neįtikėtina.
„Rodos, dar iki galo nesusitvarkiau su savo mintimis, o dabar turėsiu būti atsakinga už kitų darbų priežiūrą, apmokymus, informacijos sklaidą kosminio dydžio auditorijai. Buvo tikrai nemenkas kiekis atsakomybių. Dar po metų gavau galimybę tapti pavaduojančia tiesioginės aktualijų laidos vedėją. Kol man diktavo pasiūlymą, mintyse skambėjo „tikrai ne, nė už ką neisiu“, kažkodėl lūpos ištarė „taip“. Prieš pirmąjį pasirodymą eteryje beprotiškai bijojau, nes turėjau kalbėti temomis, kurių nė nesuprantu, tad teko labai ilgai ruoštis. Labai ilgai…“, – pabrėžė ji.
Išgirdusi, kad iki eterio liko trys sekundės Gintarė paėmė stiklinę vandens atsigerti ir to nė nesugebėjo padaryti dėl drebančių rankų.
„Žinoma, dabar, kuomet visos negandos ir baimės darbe televizijoje praėjusios ir darbuojuosi viename populiariausių Lietuvos portalų Lrytas.lt, labai juokinga pagalvojus, jog tos mažos problemos pradžioje atrodė tokios neišmatuojamai didelės. Viskas išsisklaidė kartu su patirtimi, domėjimusi, kolegų ir šeimos paskatinimu. Teko daug mokytis, kad tų negandų liktų kuo mažiau, tačiau išmokta tikrai dar ne viskas. Laukia ilgas kelias“, – kalbėjo dabar jau videoprojektų vadovės pareigas einanti jaunoji specialistė.
„Nuo nulio iki mėnulio“
Paklausta apie įdomiausias patirtis šiame darbe, Gintarė tikino, kad darbas tiek televizijoje, tiek Lrytas.lt portale yra pats spalvingiausias ir netikėčiausias.
„Kiekviena diena yra tarsi naujas iššūkis, į kuri privalai nerti ir žiūrėti, kad pavyktų. Tad ir tų įdomių, išskirtinių įvykių tikriausiai nė negalėčiau suskaičiuoti. Pats įsimintiniausias įvykis nutiko dar televizijos eteryje. Kadangi laidos vedėjas turi ausyje ausinę, ir prodiuseriai joje pasako, kada baigiasi laidos dalis, kada į eterį nuotoliu pasijungia pašnekovas, kada pašnekovo nėra, tos ausinės veikimas yra labai svarbus, ypač žmogui, kuris neturi labai daug patirties.
Tad per vieną laidą man sugebėjo nutikti viskas, kas blogiausia. Sugedo ausinė, pašnekovas nepasijungė. Vadinasi, turiu 15 minučių eterio, kurį privalau kažkaip užpildyti, kažko imtis, kad neprarastume žiūrovų, pateikti teisingą informaciją ir pranešti naujienas, kurias dar eterio pradžioje žadėjau, jog praneš ekspertas. Tai viską, ką dariau, pamenu tarsi per miglą, atrodė, kad žemė iš po kojų slysta, o kamera tik tolėja ir tolėja nuo manęs kiekvieną sekundę, bet išsisukau pristatydama naujienas“, – prisiminė ji.
Pasak merginos, kiekvieną savaitę po kartą ar net daugiau tenka įveikti po kokį iššūkį.
„Dėl filmavimo visai neseniai gavau gipsą ant rankos. Tenka filmuoti viską: nuo gydytojų iki moliūgų augintojų. Tąkart gavome darbų Panevėžio ligoninėje, kur traumatologas uždėjo man gipsą tik tam, jog turėtume kažkokių geresnių vaizdų ir juos parodytume žiūrovams.
Taip pat, kas mane pažįsta, žino, kad esu smarkiai susipykusi su fizine parengtimi ir bet kokia fizine veikla, tačiau ko dėl darbo nepadarysi. Dėl filmavimo teko pasiraitoti rankoves ir pačiai išbandyti ekstremalų bėgimą su kliūtimis, purvu, kuriame rungiasi profesionalai iš visų Baltijos šalių. Teko ir purve pabraidyti, ir virve kopti, ir bandyti pereiti kliūčių ruožą rankomis, kai apačioje žiojėjo bala, kuri buvo dar neparuošta ir pakankamai nepripildyta, jog leisčiau sau nukristi ir susilaužyti kojas. Iki dabar nesuvokiu, kaip viskas pavyko.
O viename filmavime, kuomet specialiai projektui keliavome į labai gražų naminių gyvūnėlių ūkį, man sakant savo tekstą bei filmuojant į ranką gana smarkiai įkando ožka. Taigi, darbas tikrai – „nuo nulio iki mėnulio“, – juokėsi žurnalistė.
Profesija apie žmones ir žmonėms
Gintarei žurnalistės darbas – labai patinka.
„Būdama Lrytas.lt portalo videoprojektų vadove kiekvieną dieną perlipu save, išmokstu aibę naujų dalykų ir pamatau tiek unikalių žmonių, jog jau darosi sunku juos suskaičiuoti. Dėl įvairaus braižo projektų, jų dalyvių, kolegų gabumo dėka surasti pačius nuostabiausius Lietuvos kampelius ir jų kūrėjus galiu prie kiekvieno šio atradimo prisiliesti“, – sakė pašnekovė.
„Iš tiesų, iki šio darbo nė neįsivaizdavau, kas iš tiesų vyksta Lietuvoje. Nė negalėjau pagalvoti, kad žmonės čia turi tokių talentų… Susipažinau su moterimi, kuri gamina papuošalus iš pagimdžiusios moters pieno, su reanimacijoje bene pusšimtį metų dirbusia ir įvairiausių istorijų gebančia papasakoti medike, su verslininkais, kurie specialiuose sandėliuose augina krevetes! Tad žurnalistės darbas man kasdien reiškia atradimą, nes atrandu daugiau, nei galėjau tikėtis galinti pamatyti“, – atviravo ji.
Kadangi ši profesija yra apie žmones ir žmonėms, Gintarė džiaugiasi, kad jie ir tampa kasdiene jos motyvacija.
„Esu dėkinga jiems už kuriamą unikalumą, išskirtinumą bei kolegoms, kurie kiekviename žingsnyje skatina nuveikti vis daugiau bei taip niekada neleidžia sustoti vietoje“, – dėkojo.
Tėviškė
Paskutiniu metu tėviškėje, Panevėžio rajone, Gintarė būna retai.
„Bet visada stengiuosi grįžti vos tik turiu laisvą savaitgalį! Čia – namai, nesvarbu, kur begyvenčiau, bet iki dabar esu linkusi sakyti, kad „keliauju namo“, kai tik vykstu į gimtą kraštą. Tikriausiai svarbiausia ir neatsiejama tų namų dalis yra šeima ir mama, kuri aplink save ir kuria tų gimtų namų paveikslą bei jaukumą“, – sakė ji.
Kadangi gimti namai yra šalia upės, pati smagiausia merginos veikla, kuri pastaraisiais metais tapo savotiška tradicija, susikurti laužą ir su šeima pasidaryti pikniką.
„Labai laukiu to ir šiemet. O ir patys Ibutoniai artimi tikriausiai kaip niekada anksčiau. Visada galvodavau: kai apsigyvensiu mieste, jau tikrai nesigailėsiu palikusi kaimą. Tačiau vos grįžtu čia – užplūsta tokia ramybė, atrodo, net laikas eina lėčiau. Viskas taip sava ir gerai pažįstama!“
Ibutoniškės teigimu, labai gera matyti tokius laisvus, atrodo, kasdienėmis problemomis neapsikraunančius ir tiesiog, esant geram orui, kiemuose dirbančius žmones.
„Mieste tų šeimos darbų kartu taip lengvai nepamatysi. Jei turėčiau galimybę rinktis vietą, iš kur galėjau būti kilusi – nekeisčiau niekada ir į nieką!“ – pabrėžė ji.
Beje, gimnazijoje ji susipažino ir su savo dabar jau vyru Justu Stanikūnu, kuris yra kilęs iš Rabikių kaimo.
