„Miežiškiai – ypatingas miestelis“, – taip apie savo dabartinę gyvenvietę atsiliepė skulptorius, drožėjas ir tautodailininkas Eduardas Titas. Apie jo unikalius darbus žino ne tik Panevėžio rajono gyventojai, bet ir visa Lietuva, mat jo kūrinių galima rasti įvairiuose šalies kampeliuose ir net svetur.
Pasak jo, Miežiškiuose gyvena labai šilti žmonės. „Jie tarsi mano geriausi draugai. Čia lengva kvėpuoti, kurti, dirbti. Išties, nuostabi atmosfera. Jei būtų blogai, ir mano darbai būtų blogi. Tad, manau, darbai šiuo atveju kalba patys už save“, – sakė Eduardas.
Iš Kauno kilusį Eduardą į Miežiškius atvedė meilė. „Dar sovietiniais laikais Panevėžyje norėjo daryti susivienijimo bažnyčią, kuri atspindėtų visas religijas. Skamba kaip utopija. Tuomet iš visos Lietuvos pasamdė vienuolika meistrų, kurie turėjo išdrožti vienuolika rūpintojėlių. Štai toje stovykloje mes ir susipažinome su Birute. Įsimylėjau (juokėsi)“, – apie pirmąją pažintį pasakojo skulptorius.
Tik ąžuolas
Vyras pripažino, kad dirbti jam mieliausia su vienu medžiu – ąžuolu. „Mano skulptūrų drožinėjimas ir prasidėjo nuo ąžuolų. Man jis patiko, „prilipo“. Tai – labai taurus, ilgaamžis medis, kurį drožinėti – vienas malonumas. Esu bandęs ir kitus medžius, bet jie man nelabai patiko“, – aiškino jis.
Paklaustas, kada atrado šį pašaukimą, Eduardas tikino, kad dar vaikystėje jį domino įvairios šakelės, kurios buvo bent kiek panašios į gyvūnus. „Atsimenu, turėjau didelę jų kolekciją. Na, o vėliau skaitydavau tokį žurnalą „Meisteris“. Ten dažnai publikuodavo drožėjų darbus. Tada negalėdavau suvokti, kaip įmanoma išdrožinėti dviejų–trijų metrų medį. Skaitydamas tą žurnalą susiradau drožėjo Algimanto Sakalausko kontaktus ir paprašiau, kad jis mane mokytų. Nors gauti jo kontaktus tikrai nebuvo lengva, bet pastangos davė vaisių“, – prisiminė tautodailininkas.
„A. Sakalauskas tuomet juokėsi, jog nebuvo matęs vyro, kuris nežinotų, kas yra benzopjūklas. Gyvenau mieste, neturėjau giminių kaime, o ir man pačiam neprireikė pjūklo (juokėsi). Taigi, Sakalauskas ir išmokė mane visų pradmenų. Tada pasidarė nebebaisus nei trijų metrų ąžuolas“, – pasakojo Eduardas.
Garbė drožinėti
Pasak pašnekovo, kurti ir drožinėti – jo darbas, idėjas padiktuoja klientai. „Žinoma, įgyvendinu ir savo idėjų, kai tik būna tam laiko. Na, o gavus užsakymą pats medis padiktuoja, kaip, ką pjauti, drožti“, – sakė kūrėjas.
Paklaustas, koks jo įsimintiniausias kūrinys, Eduardas atviravo, kad kiekvienas darbas savaip mielas. „Kartais mėgstamiausiais ir įsimintiniausiais darbais tampa ne tie, kurie gražiausiai gavosi, o tie, kurie buvo didžiausias iššūkis arba garbė drožinėti. Turėjau itin garbingų ąžuolų, pavyzdžiui, teko drožinėti 2,15 metro skersmens ąžuolą, kurį aš jau laikiau tikru monstru, galiūnu. Taip pat teko drožinėti 400 metų senumo ąžuolą, 1,80 metro skersmens. Šis ąžuolas, kai man jį atvežė, svėrė daugiau kaip penkias tonas“, – atskleidė drožėjas.
Eduardui labiausiai patinka drožinėti mitologijos veikėjus. „Šioje srityje yra daug laisvės kūrybai, nes juk niekas nežino, kaip tie dievai, veikėjai atrodė, todėl galiu pats sugalvoti detales“, – atviravo jis.
Paklaustas, ką veikia laisvalaikiu, Eduardas nusijuokė, kad jo ir darbas, ir laisvalaikis – drožinėjimas: „Galėčiau meluoti, kad skaitau knygas, bet ne, aš drožinėju. Tai mano pašaukimas.“
