Juozo Miltinio dramos teatro erdvėse atidaryta tapytojo iš Rokiškio, 2013 m. „Art Vilnius“ meno mugėje pripažinto geriausiu Lietuvos menininku, Raimondo Gailiūno tapybos paroda „Jeronimai, mes gyvename visai netoli…“.
Savęs neišduoda
Prieš porą metų, 2013-aisiais, R. Gailiūnas panevėžiečiams pristatė įsimintiną parodą „Apleistose tėviškės fermose“. Tuomet apie savo kūrinius R. Gailiūnas sakė: „Gyvename protų sukurtuose kokonuose, sudarytuose iš įvairiausių iliuzijų ir jų sujungimų į ištisas fermas. Bet į tuos nepakeičiamus būstus, nenumaldomai ardydama mūsų buveinių sienas, kėsinasi gyvenimo tikrovė. Provokuojami visokiausių baimių, grasinančių mūsų saugumui, esam pasiruošę gintis pačiomis įvairiausiomis priemonėmis, kad bet kokia kaina išsaugotume savo iliuzijas.“
Tada pasakytų žodžių, menininkas neišsižada ir šiandien. Ir dar primena, kad ir dabar iškart tapo ne vieną, bet penkias drobes. Esą taip aiškiau matosi visuma ir kūrinių siužetinė linija.
Beje, R. Gailiūno nuopelnus Rokiškio krašto kultūrai šiemet įvertino ir kraštiečiai – parodos teatre atidarymo išvakarėse, balandžio 15 dieną, menininkui ir dailės pedagogui buvo įteiktas sidabro ženklas.
Sugrįžo su naujais kūriniais
Šiemet tapytojas iš Rokiškio į Panevėžį grįžta su visiškai naujais kūriniais, sukurtais per 2014-2015 metus. Kaip tvirtina R. Gailiūnas, panevėžiečiams pirmiesiems suteikta teisė susipažinti su naujausiais jo darbais. Paroda pristatoma intriguojančiu pavadinimu: „Jeronimai, mes gyvename visai netoli“.
Kreipinys skirtas XV-XVI a. sandūroje gyvenusiam Nyderlandų tapytojui Jeronimui Boschui (1450-1516 m.), kuris, kaip teigia R. Gailiūnas, irgi mėgo daugiaplaniškumą. „Aš savo kūryboje vaizduoju mūsų gyvenimo komplikacijas, kurios savo esme yra labai panašios į J. Boscho vaizduotus pragarus. Pasitelkdamas mūsų aplinkoje gausiai vešinčias tragikomiškas situacijas, jas interpretuoju stengdamasis įvertinti kiekvieną reiškinį kuo įvairesniais aspektais. Nemoralizuoju ir neturiu iliuzijų, kad menas gali pakeisti pasaulį. Tiesiog kuriu daugiaplanę gyvenimo versiją ir todėl sakau – „Jeronimai, mes gyvename visai netoli“, – aiškina dailininkas.
Tapyba – gyvenimo būdas
– Tai kas gi vyksta dailininko galvoje, kad sukuriami tokie darbai?
– Atsakymas vienareikšmis. Viskas yra paveiksluose. Informacija ateinanti į mane iš tikrovės, permąsčius pateikiama per tapybą ant drobės.
– 2013 metais, kai buvo atidaryta jūsų paroda teatre, sakėte, kad vienu metu tapote penkis paveikslus. O šiandien tas procesas tebevyksta?
– Be abejo. Tai vyksta dėl tapymo technologijos, kadangi tapau aliejiniais dažais. Kitas dalykas, kai dirbi su vienu darbu ir neturi kito, nežinai ką su juo daryti. Tuomet jį atidedi ir lygiagrečiai imiesi tapyti kitą – pirmojo darbo tęsinį. Baigdamas vieną darbą pastebiu, kai kuriuos dalykus, kuriuos galima perkelti į kitą drobę ir išplėtoti mintį. Tuomet yra geriausiai lygiagrečiai tapyti ne vieną, bet kelias drobes, kad nepamestum besiformuojančios siužetinės linijos, to paties motyvo. Tik drobėse būna vis skirtingos interpretacijos.
– Kaip gimė šios parodos siužetinė linija?
– Nežinau kaip kolegoms būna, bet man tapyba yra gyvenimo būdas ir neatsiejamas nuo mano visos pasaulėžiūros. Drobėse tapau tai, kaip suvokiu pasaulį, kaip suprantu savo reakcijas į įvairius įvykius. Todėl visi kitimai darbuose – nuoseklus. Augu pats, auga ir darbai. Drobės yra mano kalba, pristatau savo versijas, savo matymus.
– Geriau kalbėti paveikslais, spalvomis nei žodžiais?
– Žinoma, kad paveikslais, spalvomis. Žodžiais kalbant turi turėti iškalbą, jei to neturi, tai tavęs niekas nesiklausys. O kai yra paveikslas prieš akis, tai nėra kur dėtis: žiūrovas turi jį skaityti.
Svarbu būti laisvam
– 2013 metais „Art Vilnius“ meno mugėje buvote pripažintas geriausiu Lietuvos menininku. Šiais metais sidabro ženklu jus įvertino kraštiečiai. Pripažinimas jums malonumas, įpareigojimas, našta?
– Vienu metu viskas: malonumas, našta, įpareigojimas. Tačiau praėjus kuriam laikui visus apdovanojimus, pripažinimus turiu pamiršti, kad galėčiau, kiek tai įmanoma, būti laisvas ir eiti pirmyn. Nereikia per daug sureikšminti pripažinimo. Žinoma, malonu, kad esi įvertintas. Juk įvertinamas tavo darbas. Ne veltui dirbau.
Žmogus išlieka toks pats
– Įdomiai pavadinta ši paroda „Jeronimai, mes gyvename visai netoli“. Jeronimas Boschas gyveno XV-XVI amžių sandūroje, jūs gyvenate XXI amžiuje. Tai tarp tų amžių atstumas nėra didelis?
– Ar iš esmės, kas nors pasikeitė žmonijos istorijoje? Keitėsi ginklai, atsirado naujos technologijos, bet žmoniją supa tokie pat pragarai. Jie buvo ir XV-XVI amžiuje, jie žmonija kamuoja ir dabar XXI amžiuje. Tie pragarai kuriami vaizduotėse, projektuojami išorėn. Tai ir turėjau galvoje sakydamas, kad „Jeronimai, mes gyvename visai netoli“. Juk vidiniai dalykai žmoguje nesikeičia. Amžių sandūroms laikas nėra pavaldus. Ir po šimto metų žmoniją kamuos kone tokios pačios mintys. Jeronimas Boschas – įdomus menininkas. Mėgstu žiūrėti jo darbus. Patinka jo realybės matymas. Lygiai taip pat ir aš matau šitoje realybėje daug sumaišties. Nors, kai kurios sumaištys dirbtinos, pačių žmonių susikurtos. Man įdomios tos žmonių sumaištis, įdomu jas perteikti drobėse.
Toliau darbas…
– Pristatė naują parodą, o kas toliau? Ar jau esate numatęs kitus darbus?
– Toliau vėl dirbsiu. Tiesa, naujų temų gal ir neatsiras. Juk dirbtinai jų nekuriu, negeneruoju. Galbūt atėjo laikas gilintis į esamas, tas pačias temas. Jas praplėsti. Net ir žiūrėdamas į savo dabartinius darbus, matau ką buvo galima padaryti kitaip. Svarbu yra motyvas, o naujose drobėse atsiras kitas kelias, kitas matymas. Kopijų nedarau. Tiesiog drobėse gyvenimo problemas bandau spręsti kitu kampu. Ta prasme, tyrinėju kitus to paties reiškinio aspektus. Planuoti nenoriu. Menininkui planuoti ir save įsprausti į rėmus – nėra tikslinga.
Menotyrininko dr. Vido Poškaus mintys:
„Šio dailininko kūrybą charakterizuoja ryškus koloritas, aštrūs, spengiantys ir žiūrovo akį bei dvasią peilio pjūviais veikiantys spalviniai deriniai. Jų dėka pasakojamos intriguojančios, ironiškos-tragiškos istorijos, nutviekstos personalinių patirčių ir išorinio gyvenimo impulsų. Potėpiai, nutekėjimai, sluoksniai, taip pat sukrečiančios siužetinės situacijos R. Gailiūno tapyboje yra persipynusios į sudėtingą rezginį, kuo tikriausią tapybinį Gordijaus mazgą…“
Kūrybinė biografija
- Raimondas Gailiūnas gimė 1956 metų sausio 15 dieną Rokiškio rajono Pandėlio miestelyje.
- 1996 metais baigė Lietuvos valstybinę dailės akademiją.
- Nuo 1990-ųjų yra grupės ,,Angis“ narys, o 1992-aisiais įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą. Parodose dalyvauja nuo 1979 metų. Su savo kūriniais dalyvavo Lietuvos jaunųjų dailininkų, grupės „Angis“, Rokiškio dailininkų klubo „Roda“ narių kūrybos parodose.
- Dalyvavo pleneruose Rokiškyje, Bikuškio dvare (Utenos r.), Paįstryje (Panevėžio r.). R. Gailiūno darbai eksponuoti Panevėžio dailės galerijoje ir „Galerijoje XX“. Menininkas dirba Rokiškio moksleivių kūrybos ir darbo centre.
- Ketvirtąjį kartą surengtos meno mugės „ArtVilnius“ pirmąją dieną, trečiadienį, tradiciškai apdovanoti geriausi dailininkai ir galerijos.
- Geriausiu „ArtVilnius‘13“ Lietuvos menininku pripažintas rokiškėnas dailininkas Raimondas Gailiūnas, kurį pristatė Panevėžio „A“ galerija.
- Dailės mokytojas Rokiškio jaunimo centre. Dėsto spalvinę raišką, kompoziciją,
komunikacinius menus, meninę saviraišką suaugusiems.
R. Gailiūno darbų parodos „Jeronimai, mes gyvename visai netoli“ organizatorius – privati panevėžiečio Albino Vološkevičiaus A galerija. Parodos kuratorius – Albinas Vološkevičius, partneris – Juozo Miltinio dramos teatras (Laisvės a. 5, Panevėžys).
Parodas dramos teatre galite aplankyti antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 11 iki 14 val.
Paroda veiks iki gegužės 20 dienos.