Krepšinio varžybų pertraukų metu dažnai išvystame pasipuošusias šokėjas, kurios išreiškia palaikymą savo komandai. Tačiau galimybė tiesiogiai pamatyti jų darbą, pasiruošimą ir išgirsti istorijas, gana sudėtinga. Kviečiame susipažinti su Panevėžio miesto krepšinio komandos „Lietkabelis“ šokėjomis, jų trenere.
Ilgametė patirtis
Trenerė Greta Žilienė neslepia, kad ir pati turėjo sukaupti itin daug patirties šokiuose ir treniravime.
„Pati šokti pradėjau nuo penkerių metų, o krepšinio komandos palaikymo šokiuose dalyvauju nuo penkiolikos. Pirmąją šokėjų palaikymo komandą treniruoti pradėjau prieš trylika metu. Anksti pradėjau domėtis šio darbo specifika – važinėjau į kitus miestus, stebėdavau kitų komandų šokėjas ir mokiausi iš svetimų klaidų. Dabartinę komandą treniruoju jau 7 metus. Per tą laiko teko atsisveikinti ir su abiturientėmis, ir į komandą kviesti prisijungti naujokes. Kartais net tenka pamatyti, kaip studijuoti pradėjusios mano šokėjos grįžta pasirodyti kartu su mumis varžybose, arba pradeda dalyvauti kitų komandų šokiuose“, – patirtimi dalijasi trenerė.
Sunkus darbas ir pasiruošimas
Šokėjos teigia, kad tenka susidurti su įvairiais sunkumais, o intensyvios treniruotės – vienas pagrindinių iššūkių.
„Treniruotės tikrai būna sunkios, ypač, kai nori visiškai atsiduoti geram rezultatui. Kad ir kaip bebūtų sunku, vis tiek tai yra mano hobis, teikiantis man laimę! Manau, kad tokios pastangos vardan gero pasirodymo varžybų metu tikrai atsiperka“, – pasakoja „Lietkabelio“ šokėja Urtė.
„Kartais tenka pasiekti tam tikrus sportinius tikslus per trumpą laiką. Pavyzdžiui, po keturioliką valandų trukusios išvykos, be miego, turėjau išmokti šokį rytojaus rungtynėms, o tik tada leidau sau eiti pailsėti“, – prisiminimais dalijasi šokėja Enrika.
Šokėjų trenerė G. Žilienė antrina, kad pasiruošti tikrai yra daug sunkiau, nei gali pasirodyti.
„1,5-2 valandų treniruotės yra įprastos. Jų metu mokomės ne tik šokių judesių, bet ir atliekame įvairius pratimus, apšilimą, tempimus. Kai kurios merginos supranta, kad krūvis per didelis ir į treniruotes nebegrįžta. Manau, kad su pakankama motyvacija ir noru, treniruotės tikrai gali būti pakeliamos ir net pamėgtos. O sunkus darbas atsiperka žiūrovų aplodismentais“, – sako „Lietkabelio“ šokėjų trenerė.
Aistra šokiams – nuo vaikystės
Merginos savo pomėgį šokiui pastebėjo jau nuo vaikystės. „Išbandžiau daug įvairių užsiėmimų dar nuo vaikystės, tačiau su laiku pamačiau, kad tik šokant jaučiu laimės ir ramybės jausmą. Šokti teko įvairiais stiliais, tačiau prie „Lietkabelio“ šokėjų komandos prisijungti svarsčiau ilgą laiką, kol pagaliau nusprendžiau, kad aš tikrai galiu“, – savo istoriją pasakoja Gabija.
Dar viena „Lietkabelio“ komandos šokėja Armantė pasakoja, kad neprisimena nė vienos dienos be šokio savo gyvenime. „Be pertraukos, nuo 4 metukų sukuosi šokių aikštelėse. Esu išbandžiusi visokiausius stilius: nuo šou šokių iki baleto. Tačiau dar dabar atsimenu tą jausmą, kai stebėdama krepšinio rungtynes su tėčiu, laukdavau visai ne tritaškio ar rungtynių baigties, o krepšinio šokėjų pasirodymo. Neįsivaizduoju, kaip tai paaiškinti, bet man tuo metu, dar visai mažytei mergaitei, tai buvo kažkas nepasiekiamo, kažkas nerealaus. Augant siekis nesikeitė, visada sakiau, kad, kai pasieksiu tam tikrą amžių, tikrai turėsiu bent pabandyti atsirasti krepšinio šokėjų gretose. Ir ką gi, dabar esu komandos dalis!“, – pasakoja Armantė.
Hobį reikia derinti su mokslais
„Šokius suderinti su mokslais yra savotiškas, mažas iššūkis, tačiau nėra to, ko didelis noras ir užsispyrimas neįveiks. Turime treniruočių ir varžybų tvarkaraštį, todėl galime visus planus susidėlioti. Kartais tenka ir iš anksto pasiruošti atsiskaitymams bei kontroliniams, bet visa tai yra normalu“, – „Jaunimo palėpei“ pasakoja šokėja Enrika.
Kiek vyresnės šokėjos, kurios jau studijuoja, taip pat sako, kad viskas yra įmanoma, jei suderinama. „Gimnazijoje problemų visiškai nebuvo, tačiau dabar studijuoju ir gyvenu Vilniuje, o šokiai – Panevėžyje. Pirmą semestrą pavyko sušokti visose rungtynėse, tačiau antro semestro metu teko praleisti šiek tiek rungtynių ir treniruočių. Teks susitaikyti su tuo, kad dėl atstumo ir laiko turėsiu kiek atitolti nuo šokių ir nuo šios nuostabios komandos“, – sako „Lietkabelio“ šokėja Gabija.
Šokiai ateityje
Merginos, be jokių abejonių, planuoja bet kokia forma tęsti šokius ir ateityje.
„Žinoma, norėčiau šokti ir ateityje. Labai tikiuosi, kad pavyks suderinti mokslus su studijomis, o dar vėliau – darbu“, – sako Urtė.
Tuo tarpi Armantė, nors ir dar nežino ką studijuos, tačiau tikrai šoks.
„Turėdama laisvą dieną nueinu į studiją prasišokti, tai mane veikia lyg terapija. Kalbant apie dabartį, tai tikrai suprantu, kad esu teisingam kely, tikrai myliu šokį ir tai darau su begaline aistra. Kad šokis širdyje išliks visą gyvenimą, tai čia yra faktas“, – su pasididžiavimu pasakoja Armantė.
