Žibartonių pagrindinėje mokykloje jau daug metų vyksta tradicinė bendruomenės advento šventė. Ir šiais metais visi kartu ilgai ruošėmės, laukėme, kūrėme… Stengėmės, kad tik susirinkusiems žmonėms būtų gera, jauku, ir pasijustų salėje adventinė dvasia.
Pirmoje renginio dalyje pasirodė visi 5–10 klasių mokiniai. Kiekviena klasė buvo paruošusi po vaidinimą, prasmingą inscenizaciją, skirtą mūsų gimtajai lietuvių kalbai. Šeštokai pristatė mokinių kurtą knygą „Akimirkos“. Penktokai vaidino kunigaikščius ir sakė apie gimtąją kalbą žodžius iš Mikalojaus Daukšos „Postilės“, septintokai vaidino ištraukas iš Kristijono Donelaičio „Metų“ apie Slunkių, Dočį ir Pričkų, dešimtokai deklamavo žodžius iš Justino Marcinkevičiaus poemos „Donelaitis“.
Devintokai labai sudomino vaidinimu pagal Justino Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“ ištrauką. Jie atskleidė „titaniško“ atlikto darbo – lietuviškai parašyto „Katekizmo“ – prasmę. Aštuntokai parodė tikrą atsitikimą su knygnešiais, žandarais bei bitėmis. Visus pasirodymus vienijo rateliai, dainos bei pagrindiniai vakaro veikėjai: knyga ir kompiuteris.
Antroje advento vakaro dalyje susirinkusieji įsitraukė į pasiruošimo šventėms penkias kūrybines grupes: gamino iš eglės šakų eglutę, kūrė jai papuošimus, žaisliukus, adventinį vainiką bei aiškino jo reikšmę ir simboliką, rašė bei gražino sveikinimus, padengė dvylikos patiekalų kūčių stalą, paaiškino valgių simboliką. Sukalbėję maldelę, kuriai gitara pritarė svečiuose buvusi vienuolė Ingrida, dalyvavusieji pasivaišino kūčių valgiais.
Svarbiausia, jog vakaro metu visi buvome drauge, vienas kitam padėjome, bendravome, kūrėme… O kaip gerumo ženklą kiekviena šeima gavo po rankų darbo „Caritas“ žvakelę ir lankstinuką „Gerumas mus vienija“. Toks adventinis renginys dar kartą priminė, kad reikia didžiuotis, branginti ir saugoti savo lietuvybę, gimtąją kalbą, papročius ir tradicijas.
