„Kai buvo praktiniai mokymai, net Jonavos ugniagesiai atėjo pasižiūrėti, ar aš tikrai nebijau aukščio“, – juokiasi jonavietė Tatiana Federova. Praėjusių metų pabaiga moteriai įsimins ilgam – jai, baigusiai mokymus, įteiktas savanorio ugniagesio pažymėjimas bei atpažinimo ženklas.
Pasak Jonavos rajono ugniagesių savanorių draugijos pirmininko Viktoro Kolesnikovo, T. Federova yra pirmoji mergina ugniagesė Jonavos rajone.
Ugniagesiai savanoriai kartu su Valstybinės ir rajono gelbėjimo tarnybų ugniagesiais sudaro vieningą priešgaisrinės saugos užtikrinimo sistemą Jonavos rajone.
Sunerimo dėl sūnaus
Paklausta, kodėl panoro užsivilkti ugniagesio savanorio uniformą bei pagelbėti Jonavos ugniagesiams Tatiana šypteli: matyt, gelbėjimo darbai joje yra užkoduoti. Nors ugniagesiu buvo moters senelis, tačiau tai – ne esminė priežastis, paskatinusi žengti šį žingsnį.
Sprendimą moteris priėmė netrukus po to, kai atsitiktinai užtiko namuose su ugnimi žaidžiantį savo trylikametį sūnų.
Tuomet berniukas sirgo, todėl nėjo į mokyklą, o per pietus į namus grįžusi mama užuodė degėsių kvapą. Kas įvyko – išsiaiškinti nebuvo sunku. „Paslaptį“ išdavė į šiukšlių dėžę išmesti keli nedideli bambukiniai iešmai – tokie, ant kurių kepant dažniausiai veriamos daržovės. Paaiškėjo, kad namuose berniukas žaidė su ugnimi.
Tatiana sako tąsyk išsigandusi – nors neįvyko nieko tragiško, tačiau moteris suprato, kad reikia imtis priemonių. „Aš pati buvau paauglė, laipiojau stogais ir karsčiausi medžiais. Niekada nebuvau ramus vaikas. Supratau, kad barti sūnų nėra išeitis. Dar pagalvojau – sūnaus nelaimei aš į namus tądien sugrįžau anksčiau, kai jis manęs dar nelaukė. Bet anksčiau sugrįžau savo laimei – antraip galbūt net nebūčiau sužinojusi, kad jis degino tuos bambukinius pagaliukus“, – sako moteris.
Mintis kilo netikėtai
Tatiana visą vaikystę praleido Sodų gatvėje, visiškai netoli Jonavos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos. „Čia prabėgo mano paauglystė, beveik gaisrinės kieme, kur netoliese žaisdavome krepšinį. Turiu ir pažįstamų ugniagesių gelbėtojų.
Todėl pamaniau, jog daug efektyviau būtų, jei su mano sūnumi pasikalbėtų jie, o ne aš. Jei sakysiu, kad taip elgtis negalima, kad negalima žaisti su ugnimi – nežinau, ar sūnus manimi patikės. Sūnaus amžius toks, kad viską norisi išbandyti, bet yra protingi žmonės, kurie jam viską paaiškins.“
Tatiana taip ir padarė – paskambino ugniagesiams ir paprašė pasikalbėti su jos sūnumi. Papasakoti apie tai, kokias skaudžias pasekmes gali sukelti žaidimas su ugnimi. Moteris šypteli: galbūt jos sūnui ugnis įdomi „genetiškai“ – mat ugnį mėgsta ir Tatiana, o degantys laužai, žvakės jai skamba kaip gražiausia muzika. Sūnui, beje, šis vizitas paliko įspūdį, jam bendrauti su ugniagesiais buvo įdomu.
„O tada aš pagalvojau: galbūt pati galėčiau tapti savanore ir padėti gesinant gaisrus, atliekant kitus gelbėjimo darbus“, – pasakojo jonavietė.
Atėjo pažiūrėti, ar nebijo aukščio
Moteris sako, kad ugniagesiui privalomas geras fizinis pasirengimas. „O aš esu sportuojanti. Seniau užsiiminėjau kovos menais, dabar – fitnesu. Sportas, aktyvi veikla mane lydi visą gyvenimą“, – kalbėjo ji.
Jonavietė turi daug veiklos – ji Jonušo Radvilos mokomajame pulke yra atidariusi kirpyklą, taip pat dirba kitame darbe. „Gulėti ir žiūrėti televizorių – tikrai ne man“, – sakė Tatiana.
Moteris juokiasi prisiminusi ir Jonavos ugniagesių reakcijas – kai vyko praktiniai mokymai, ne vienas atėjo pažiūrėti, ar moteris tikrai nebijo aukščio. Tai – vienas iš svarbių dalykų, mat ugniagesiams dažnai tenka lipti kopėčiomis.
Norint tapti ugniagesiu savanoriu, reikia baigti teorinius ir praktinius mokymus. Tatiana sako, kad jai tai nebuvo sudėtinga.
„Man buvo labai įdomu. Ketinu realiai prisidėti prie Jonavos ugniagesių darbo, vykti į įvykius ir padėti jiems gesinant gaisrus ar atliekant kitus gelbėjimo darbus. Manau, kad šiame darbe labai svarbu praktika – tik taip tu tobulėji. Tiesa, tuo, kad tapau ugniagese savanore, didžiuojasi ir mano sūnus“, – pasakojo Tatiana.
Įbėgo į degantį namą
Tatianai dar vaikystėje teko susidurti su gaisru, taip pat ji išgelbėjo du skęstančius žmones, iš kurių vienas buvo jos sūnus.
Pirmoji akistata su ugnimi įvyko seniai, kai Tatianai buvo aštuoneri. Tąsyk jos draugės namuose kilo gaisras. „Namuose nieko daugiau nebuvo, o mes abi stovėjome prie degančio namo. Draugė verkė, kad viduje, ant palangės, liko jos mylimas kačiukas. Nieko negalvodama nėriau į ugnį, įbėgau į degantį namą“.
Viskas baigėsi laimingai – kartu su keturkoju, išdaužiusi pirmojo aukšto langą, Tatiana iš degančio namo paspruko.
„Nors tai buvo jau seniai, bet iki šiol prisimenu tą emociją ir ką reiškia ugnis. Pamenu, tada senelis mane ir barė, ir džiaugėsi, kad likau gyva, sveika. O aš tik kiek vėliau supratau, kaip neatsakingai pasielgiau ir kaip rizikavau. Gaisras yra vienas baisiausių dalykų, kas gali nutikti. Bet tąsyk, kai bėgau į ugnį – nieko negalvojau“, – pasakojo jonavietė.
Teko gelbėti savo sūnų
Tačiau vaikystės patirtis – dar ne viskas, ką likimas buvo paruošęs Tatianai. Prieš keletą metų ji išgelbėjo ežere skęstančią moterį, nepaisydama to, kad tai – taip pat pavojinga.
Teigiama, jog skęstantis žmogus turi daug jėgos ir nesąmoningai – iš baimės – gali paskandinti ir jį gelbėjantį žmogų. Todėl neturint žinių, patirties padėti skęstančiajam pavojinga.
„Aš žinau, kad tam tikrą laiką, kol žmogus neįtraukia daug vandens, jį gelbėti gali būti rizikinga. Tačiau moterį stvėriau iš už nugaros, stipriai suspaudžiau ir man pavyko ją ištraukti į krantą.
Pernai vasarą vandens telkinyje skendo ir mano sūnus. Irgi ištraukiau jį iš vandens, atgaivinau, o kai jis atsigavo ir pradėjo kosėti – nuvežiau į ligoninės priėmimo skyrių. Beje, tuo metu aplinkui buvo ir daugiau žmonių, bet niekas nieko nedarė – žmonės buvo pasimetę. Tik tada, kai sūnų atgaivinau, vienas vyras paklausė, ar man nereikia pagalbos“, – pasakojo Tatiana.
Pasak jos, tokiose situacijose labai svarbu nepasimesti, išlaikyti šaltą protą ir priimti tinkamus sprendimus. Žinoma, padėjo ir tai, kad pati buvo baigusi pirmosios pagalbos teikimo kursus: „Todėl žinių, kaip gaivinti žmogų, aš turiu.“
