Jau daugiau nei pusmetis, kai viešosios institucijos, įsigydamos būtinas prekes, paslaugas ar darbus, privalo juos pirkti tik „žaliai“. Tai reiškia, kad pirkimo dokumentuose tiekėjams turi būti nustatyti vienokie ar kitokie aplinkos apsaugos kriterijai, įpareigojantys mažinti gamtos išteklių naudojimą, atliekų kiekį ir taršą, tuo pačiu skatinantys antrinių žaliavų panaudojimą, perdirbimą, žiedinės ekonomikos principų laikymąsi. Šis Vyriausybės nurodymas perkančiosioms organizacijoms, pasak specialistų, rodo teigiamą pavyzdį verslui ir visuomenei bei daro didžiulę įtaką rinkai, rašoma pranešime spaudai.
„Viešieji pirkimai sudaro reikšmingą dalį visų valdžios sektoriaus išlaidų. Praėjusiais metais ji siekė maždaug 12 proc. šalies BVP, taigi maždaug 8,2 mln. eurų per metus. Vadinasi, jei kiekvienas viešojo pirkimo vykdytojas pagalvotų apie poveikį aplinkai ir atlieptų poreikį saugoti bei tausoti gamtos išteklius, mažinti taršą šiukšlėmis bei atliekomis, turėtume realų pokytį teigiama linkme“, – teigia Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vyriausiasis patarėjas Kęstutis Kazulis.
Anot jo, valstybė viešosioms institucijoms yra suteikusi pakankamai įgaliojimų formuoti darnius elgesio modelius, todėl belieka išlaikyti norą ir motyvaciją keistis, o verslas pamažu prisitaiko.
„Jeigu dažnu atveju pirkimų vykdytojas turi tą galią, reikia jo noro. Jau jeigu jis turi noro, turbūt viena svarbiausių dedamųjų dalių – kad vadovų darbotvarkėje atsirastų žaliųjų pirkimų klausimai. Norėtųsi, kad aplinkos apsaugos, darnumo klausimai rūpėtų vadovui, kad „skaudėtų“, kad jis galvotų, jog reikia daryti pokytį. Jei perkančiosios organizacijos vadovybė matys tą patį, vystys darnumo politiką, matys žaliuosius pirkimus kaip sudedamąją dalį priemonių savo organizacijos tikslams pasiekti, turėsime didelę dedamąją dalį reikalingos dėlionės“, – pažymi K. Kazulis.
Jam antrina ir Domantas Tracevičius, VšĮ „Žiedinė ekonomika“ vadovas. Jo nuomone, verslas privalės ieškoti aplinkai draugiškesnių sprendimų ir keisti savo produktus ar paslaugas į tvaresnius, norėdamas ir toliau gauti užsakymų per viešuosius pirkimus.
„Manau, yra suskaičiuotos dienos tų verslų, kurie gamina vienkartinius daiktus, kurie yra greit išmetami, sunaudojami ir pan. Ateitis priklauso tiems daiktams, kurie yra ilgalaikiai, kurie gali tarnauti ilgai, kuriuos vartotojas gali susitaisyti“, – pasakoja D. Tracevičius.
Pasak pašnekovo, greičiausiai sulauksime net atskiro gaminių žymėjimo, jei galėsime daiktą sutaisyti ir prikelti tolimesniam gyvenimui: „Vartotojo teisė yra gauti daiktą, kurį jis gali ne tik ilgai naudoti, bet ir susitvarkyti – lengvai, nebrangiai, nuėjęs į taisyklą, arba netgi pats“.
Pranešime žiniasklaidai pabrėžiama, kad šiuo metu rinkoje aplinkai palankių sprendimų jau galima rasti netgi tokiose srityse kaip biuro baldai ir kompiuterinė įranga, viešasis transportas, maitinimas, elektros energija ir pan. Visgi žalieji pirkimai tą pokytį galėtų paspartinti. Viešosios institucijos savo užsakymuose verslui numatydamos atitinkamus aplinkosauginius kriterijus kuria paskatas diegti tvaresnes technologijas bei eko-inovacijas, kurios ilgainiui sukuria konkurencinį pranašumą. Pasak D. Tracevičiaus, žalieji viešieji pirkimai – tai reali pagalba pačiam verslui, nes esant užsakymų iš valstybės, žmonės mato geruosius pavyzdžius, todėl rinkoje atsiranda produktų bei paslaugų, kurių anksčiau nebuvo, ir kuriems atsirasti padeda būtent žalieji viešieji pirkimai.
„Turi būti aiškūs kriterijai, kuriais nepiktnaudžiaujama, neišskiriantys vieno produkto, atitinkantys tam tikro žalumo kriterijų, kad jis būtų, pavyzdžiui, perdirbtas, – pasakoja specialistas. – Na, ir nebūtinai perdirbtas daiktas. Gal gali būti ir naudotas daiktas, kuris tarnautų taip pat gerai, kaip naujas, bet jis gali būti ir naudotas. Tai reiškia, kad kursis įmonės, kurios nuomos juos, kad nebūtų išmetami, o keliautų iš vietos į vietą. Tai yra, kad jų ciklas būtų ilgas“.
Vyriausiasis patarėjas K. Kazulis taip pat atkreipia dėmesį, kad tvarumo principų laikymasis institucijoms laikui bėgant apsimoka ir padeda sutaupyti bei tuo pačiu saugoti aplinką. Anot jo, tą puikiai iliustruoja transporto priemonės pasirinkimo pavyzdys. Vietoje modelio su vidaus degimo varikliu įsigijus elektromobilį, net ir išleidus pradžioje daugiau, vėliau įvertinę visus jo gyvavimo ciklo kaštus, t. y., remontui reikalingas medžiagas, tepalų, filtrų keitimus, kuro skirtumą su elektros kaina, suprasime, kad realiai išleidome mažiau. VPT atstovo nuomone, tvaresni produktai tikrai nebūtinai yra brangesni.
Ir nors stebimas stiprus proveržis žaliųjų pirkimų politikos srityje, jos įgyvendinimui reikia laiko. Svarbu, kad žalieji pirkimai neapsiribotų viešuoju sektoriumi, bet sėkmingai prigytų ir versle.
„Svarbiausia yra balansas. Bet visas šis balansas susideda iš mūsų kaip žmonių, kurie priima sprendimus: valstybės tarnautojų, darbuotojų nuo pirkimų skyriaus, pirkimo vykdytojo iki jo vadovo, nuo tiekėjo ir jo vadovo. Kiekvienas gali prisidėti bent maža dalele prie svarbaus sprendimo. Ir jeigu to sprendimo grandinė susidėlioja teisinga linkme, t. y., susidaro tvari grandinė, bus ir žaliasis pirkimas. Ir politika bus suformuota, ir pasieksim aplinkosauginius tikslus“, – kalba K. Kazulis.
Pasak pašnekovo, valstybė viena pati nėra pajėgi visiškai pereiti prie švarios elektros ir šilumos energijos, netaršaus viešojo transporto, žiedinės ekonomikos principų laikymosi: „Verslas lygiai taip pat savo veikloje turėtų vadovautis aukštesniais ir ekologiškesniais principais“.
