19.1 C
Panevėžys
Šeštadienis, 25 gegužės, 2024

Panevėžietis scenografas ir fotomenininkas A. Gudas: „Darbas teatre moko pasitikėti žmonėmis“

AutoriusPaulina Petrauskaitė-Vaičiulė, dominykas gūraFotogediminas kartanas, paulius židonis
A. Gudas.

Panevėžio miesto savivaldybės kultūros ir meno taryba pagerbė fotomenininką ir scenografą Arvydą Gudą. Kultūros ir meno premijos laureatas pasiekimų nesureikšmina, sako gyvenime tiesiog darantis tai kas patinka. Pozityvumu spinduliuojančio kūrėjas pasidalino savo gyvenimo istorija ir požiūriu į gyvenimą.

Vizualieji menai

Anot A. Gudo, „vizualieji menai“ yra tiksliausias jo veiklų apibūdinimas. Tai scenografija, fotografija ir dailė. Menininkas baigė dizaino pedagogikos bakalauro, bei scenografijos magistro studijas. Šios disciplinos į kūrėjo gyvenimą atėjo dar vaikystėje.

„Viskas prasidėjo vaikystėje, daug piešdavau, ką nors skaptuodavau iš plytų. Baigiau dailės mokyklą, paskui reikėjo kažkur stoti – pasirinkau dizaino pedagogikos studijas Šiauliuose“, – pradėjo pasakoti A. Gudas.

Menininko keliai jį labai greitai atvedė į teatrą, iš kurio jis nesitraukia jau ne vienerius metus.

„Kai studijavau neturėjau minčių apie teatrą, bet antrame kurse pasitaikė proga gimtajame mieste – Pasvalyje, įsidarbinti dailininku kultūros centre. Ten veikė trys mėgėjų teatrai, kuriems teko kurti scenografiją. Patirties šioje srityje neturėjau, tačiau žiūrėjau į tai paprastai – erdvės užpildymas tarsi piešinys. Pasisėmiau labai daug teigiamos patirties. Draugiški režisieriai, aktoriai mėgėjai įnešė mane į tą pasaulį“, – dėstė kūrėjas.

Teatro pasaulis

Arvydui teko daug laiko praleisti stebint repeticijas, menininkui natūraliai kilo mintis išbandyti save dar vienoje srityje.

„Užsiminiau užsienyje gyvenančiam

A. Gudas.

broliui, kad visai norėčiau pafotografuoti ir jis kartą atvykdamas pas mane atvežė „Canon“ fotoaparatą. Dar kurį laiką jis pragulėjo stalčiuje. Kartą jį pasiėmęs, pradėjau laiką leisti užkulisiuose, tarp aktorių. Tas gražus paveiksliukas, kurį stebi iš priekio šiek tiek pabosdavo – kai daug kartų matai, žinai viską, kaip kris šviesa, kas kur stovės, o štai užkulisiuose veriasi kitokia plotmė. Taip į gyvenimą atėjo fotografija“, – atskleidė Arvydas ir pridūrė, kad jo gyvenime vyraujančios meno disciplinos labai susijusios.

„Į fotografiją žiūriu tokiu pačiu principu kaip ir į piešimą: kompozicija, spalva, formos, linijos taškai, dėmės, vėliau atsiranda technikos ir medžiagiškumas. Tiesiog piešimas yra vidinis monologas, o fotografija – momentinė, staigi, nežinai kada kas iššoks iš už kampo.“

Į profesionalią sceną

Netrukus Arvydas debiutavo profesionalaus teatro scenoje, Panevėžio teatre „Menas“ jis kūrė scenografiją Peter Stoičev režisuotam spektakliui „Neturi-nemokėk“.

„Po šio pastatymo supratau, kad jeigu ties kuo nors dirbu, jeigu kuriu scenografiją, tai noriu kurti ir kostiumus, kad suvaldyčiau visumą. Neturiu siekiamybės užsigriebti daug, geriau mažesniais kąsniais. Daug užsigriebus, gali viduje nusiteikti, kad viena dalis nepasiseks. Visko po truputį – pafotografuoji, redaguoji, pieši, ruošiesi. Tendencingai iš to susideda didelis, gražus paveikslas“, – samprotavo kūrėjas.

A. Gudas.

Pirmą kartą A. Gudo scenografiją išvysti Juozo Miltinio dramos teatro scenoje buvo galima 2021 metais, spektaklyje „Apsiaustas“. Kūrėjas vaizdžiai pasakojo apie procesus vykstančius iki premjeros.

„Dažniausiai su režisieriais daug kalbuosi, susirašinėju, susitinku. Kai gaunu pasiūlymą – stengiuosi iš karto neatsakyti. Visada keletą dienų pagalvoju. Kai jau sutinki, pasirašai tikrai varginančiam procesui. Ypač likus savaitei iki premjeros, ji būna beprotiška, apie nieką kitą negali galvoti“, – dalinosi menininkas ir tęsė:

„Viskas atsiranda su tušinuku ir pieštuku ant paprasčiausio lapo. Išsidėlioji nuotaikas,  plotmes, atskiras scenas, erdves. Kiekvieno personažo charakteris yra skirtingas. Kostiumo detalės padeda perteikti jo istoriją, juk jos visos, nuo gimimo iki dabar, nepapasakosi.“

Scenografo darbo užkulisiai

Scenografo darbo specifika ne mažiau įdomi ir intriguojanti negu aktorių ar režisierių, tačiau aptarinėjama kur kas rečiau. Pašnekovas atskleidžia šios profesijos užkulisius.

„Paruošiu eskizus, suderinu juos su režisieriumi. Tada brėžinius nešu suvirintojui, staliui, kostiumininkei, siuvėjai, butaforui… Kartu su pastatymo dalies vadovu Martynu Sokolovu pergalvojame ką galime perdirbti – nurašytų spektaklių dekoracijas perdažom, išardom, pakeičiam. Tas procesas labai įdomus“, – pasakojo scenografas ir pridūrė:

„Būna, kad aktoriai turi kažkokių pageidavimų, norų – atsižvelgi ir į tai. Su kai kuriais labai lengva darbuotis, ką paduosi, ką aprengsi – jie žiūrės tik savo darbo, kiti galbūt norės lengvesnio šaliko, tvirtesnio palto ar dar ko nors. Tai yra labai žmogiška. Jeigu tau patinka bendrauti, klausytis ir įsiklausyti, tai teatras – labai tinka.“

Teatras – bendrystė

A.Gudas pabrėžia, kad teatras – puiki erdvė bendradarbiavimui, tai savotiška pasitikėjimo žmonėmis mokykla.

„Kai pieši ar fotografuoji – gali daryti tai vienas, o teatre prasideda kolektyvinis darbas – turi pradėti pasitikėti kitais. Tu perduodi sumanymą, o kitas žmogus, pavyzdžiui stalius – įneša savasties, formą. Tu pasitiki žmonėmis – jie pasitiki tavimi, taip užsimezga nuoširdesnis ryšys. Tai neša teigiama linkme“, – pasakojo Arvydas.

A. Gudas.

Menininkas didžiąją dalį savo kūrybos įvardija kaip dokumentaciją. Nešama žinutė jam – nėra svarbi, impulsyviai fotografuodamas mintyse neužčiuopia kažko konkretaus – tiesiog stebi.

„Mano požiūris į kūrybą paprastas. Nereikalingas kopimas per galvas, ieškojimas, svarbiausia, kad būtų judėjimas – fizinis ir mentalinis. Pavyzdžiui reikalingos kelionės po kitas šalis, miestus. Tu grįžęs gali pamatyti skirtumus, jautiesi čia dar užtikrinčiau, saugiau, žinai kiekvieną kampą, bet tai irgi po kurio laiko gali apsunkinti. Pradedi manyti, kad viską žinai, bandai nuspėti. Reikia netikėtumo, kad nepakliūtum į per daug saugią zoną, kad netaptum tingus“, – mąstė kūrėjas.

Panevėžio bendruomenė

Paklaustas apie gyvenimą Panevėžyje, iš Pasvalio kilęs scenografas, atsakė:

„Dažniausiai negali įvardinti – „man miestas patinka dėl to“. Man miestas patinka dėl žmonių, aš nesu architektūros analitikas, aš negaliu pasakyti ar gatvės suprojektuotos tinkamai. Man tiesiog patinka žmonės, bendruomenė, mano darbas teatre. Aš atrodo kitoje vietoje ir negalėčiau dirbti, kūrybinis darbas leidžia sutikti netipinių žmonių, dalintis idėjomis. Tai praturtina ir padrąsina. Čia turiu smagių ritualų, pavyzdžiui nueiti į kavinę teatre „Menas“ ir pasikalbėti su barista Tomu. Tokie paprasčiausi ritualai sukuria saugumo jausmą. Bet vėlgi, svarbu, kad to saugumo jausmo nebūtų per daug.“

Kai „saugumo jausmo būna per daug“ – Arvydas keliauja.

„Atostogoms planuoju išskristi į kitą šalį, su kelionėmis atsiranda naujos patirtys, o ilsėtis man labiausiai patinka sodyboje netoli Labanoro girios, ten piešti ir skaityti“, – dėsto A. Gudas.

A. Gudas.

Gyvenimo filosofija

Anot fotografo – gyvenime svarbiausia balansas. Paklaustas apie ateities planus samprotauja:

„Nesu užsibrėžęs konkrečių tikslų, visada sakau, kad tiesiog norėtųsi būti laimingam, stengiuosi išlaikyti tokį sveiką ritmą, per daug neužsigriebti, kad nebūtų streso, kad nereikėtų atsigavinėti, kad kai išvyksti svetur iš tiesų ir būtum ten.  Kur tu esi – ten turi ir gyventi. Tai suteikia lengvumo ir laisvės. Ir ta laisvė nereiškia, kad darai ką nori.“

„Visada esi priklausomas nuo kitų, o kiti priklausomi nuo tavęs, ta laisvė tokia, kad kiekvienas atlieka savo vaidmenį. Ir tai labai gerai. Nereikia viso pasaulio užkariauti, net ir nereikia kažkur vykti, jei nori pailsėti – viskas yra tavyje – ta ramuma yra tavyje. Kai aplinkui vyksta chaosas, o tu gali sugrįžti į save patį. Jei tai turi, tuomet gali vykti bet kas, gali skristi į visas keturias pasaulio puses ir išlaikyti save viename kumštyje. Dėl to reikia nepamiršti pamiegoti, paskaityti knygų ir taip toliau“, – pozityviai interviu reziumavo menininkas A. Gudas.


Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Panevėžyje augusi sporto fotografė A. Ridikaitė: „Ekstremalus sportas yra apie gebėjimą peržengti ribas“

confident-noyce

„Eurovizijos“ dalyvio Silvester Belt įvaizdžio kūrėja M. Petraitytė: „Panevėžys suteikia daugiau galimybių, nei sostinė“

confident-noyce

Grožio specialistė S. Vaičikonė: „Tam tikra prasme esu menininkė, nes kūrybiškai prisiliečiu prie žmogaus“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau