Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Vincas Ferinaukas iš Anykščių rajono su šeima persikėlė gyventi į Panevėžio rajoną. Įsikūrė Miežiškiuose, kur veikė tai, ką geriausiai mokėjo – dirbo staliumi bei fotografu. Miežiškiečiai vyrą prisimena kaip kruopštų, kantrų stalių, tačiau dar labiau vertina jo užfiksuotas akimirkas. Praėjo daugiau nei penki dešimtmečiai po dienos, kai vyras apleido šį pasaulį, bet tik dabar dialogui su tarpukario fotografu ryžosi fotomenininkas Evaldas Ivanauskas.
Lemiama akistata
Panevėžietis fotomemenininkas E. Ivanauskas pristatė darbų ciklą, kuriame naujam gyvenimui atgijo tarpukarį menančios fotografijos. Nespalvotuose darbuose – praėjusiam šimtmečiui būdingi drabužiai, žmonių veidai, pozos. Retas kuris pastebi, kad tai kelių skirtingų nuotraukų koliažai.
„Pašnekesiai su Vincu Ferinausku“ yra skaitmeninių fotomontažų ciklas, kuriame panaudojau tarpukaryje kūrusio fotografo Vinco Ferinausko nuotraukas ir jų fragmentus. Kodėl būtent šis fotografas? Todėl, kad turėjau galimybę susipažinti su labai gausiu šio fotografo archyvu ir kurdamas galėjau rinktis ne iš dešimties, bet iš šimtų nuotraukų“, – pasakoja E. Ivanauskas.
V. Ferinauskas iki 1958 m. fotografavo Miežiškiuose bei aplinkiniuose kaimuose bei miesteliuose, taip pat ir savo tėviškėje Debeikių apylinkėse, taip sukaupęs didžiausią Aukštaitijoje išlikusį stiklinių negatyvų rinkinį. Jų išliko daugiau kaip pusantro tūkstančio.
Prieš daugiau nei 16 metų Panevėžio kraštotyros muziejui rengiant V. Ferinausko nuotraukų katalogą, pašnekovas buvo leidinio dailininkas. Tada jam į rankas pirmą kartą ir pateko negatyvų atspaudai.
„Labai patraukė ta vidinė rimtis, ypatingas susikaupimas, būdingas tik senajai fotografijai. Tada panorau peržaisti tuos vaizdus, perkelti tuos tipažus iš buitinės į kažkokią kitokią, simbolinę aplinką. Į kitokį kontekstą.“
Ekspozicijoje „Pašnekesiai su Vincu Ferinausku“ – vienuolika fotomontažų. Juos menininkas kūrė kompiuterinėmis programomis.
Užfiksuota istorija
Šalia naujųjų darbų eksponuojami ir originalų atspaudai, tad atidesnė akis gali įžvelgti, kuri nuotrauka kur buvo panaudota.
Tarpukario menininkas fiksavo kaimų bei miestelių žmonių gyvenimą. Jo nuotraukose – moksleiviai ir mokytojai, šauliai, pavasarininkai, Jaunųjų ūkininkų, kitų organizacijų nariai, namų ruošos bei siuvimo kursų dalyvės, mokyklos, koplyčios, tilto statyba, atskiri pastatai, žemės ūkio darbus dirbantys, tautines ar religines šventes švenčiantys žmonės.
Keliuose jo negatyvuose išliko Raguvėlės dvaro aplinka, nes per šventes fotografą iš Miežiškių kviesdavosi dvarininkai Komarai.
Tarpukario menininko fotografijose vyrauja portretai, žmonių grupės, vestuvės, laidotuvės. Negatyvuose užfiksuoti vaizdai žavi šmaikštumu, netradicine kompozicija, fotografijos labai informatyvios, atskleidžiančios aprangos, papročių savitumus, pateikiančios daug tam laikotarpiui būdingų detalių.
„Ir pats V. Ferinauskas bandė kurti koliažus. Nuotraukų gausoje yra fotografija, kurioje užfiksuota visa jo šeima, o jis pats greta jų atrodo neproporcingai didelis. Manau, kad šeimą nufotografavęs pats vėliau save įklijavo“, – pastebi E. Ivanauskas.
Metams nepavaldus dialogas
Pirmąjį ir paskutinį E. Ivanausko sukurtą fotomontažą skiria šešiolikos metų tarpas. Susipažinti su šimtais sustingusių žvilgsnių ir laikui jau nepavaldžių asmenybių – užtrunka.
„Kai kurios nuotraukos tarsi pačios pasufleruodavo tolimesnį pasakojimo siužetą. O kartais siužetas gimdavo mintyse ir tada tolimesnis procesas įgaudavo tam tikrą tarsi kastingo momentą, kai sugalvotam siužetui ieškai tinkamo aktoriaus. Tada peržiūrinėdavau tuos šimtus nuotraukų kažką atmesdamas, kažką palikdamas, kol surasdavau sau tinkamą tipažą tam vaidmeniui atlikti.“
Fotomontažuose matyti tekstiniai elementai, gamtos ir personų, erdvių ir daiktų dermė. Kai kur autoriui teko padirbėti papildomai: reikiama poza nufotografuoti savo ar žmonos rankas, sukurti formas, kurios vėliau skaitmeninėje erdvėje pasidabino giljotinos ar inkilo apdaru.
Menininkas atvirauja norėjęs, kad jo fotomontažai neštų senosios fotografijos dvasią, todėl juos darė nespalvotus.
„Norėjau, kad kūriniai būtų tarp ten ir dabar, simbolizuodami tam tikrą pašnekesį ignoruojant laiką. Tai dviejų autorių pašnekesys per metų atstumą.“
Ciklo autorius sako, kad žiūrovai jo darbus gali interpretuoti savaip, nepaisydami pateiktų „raktinių žodžių“ – fotomontažų pavadinimų.
