Atsinaujinusioje radijo stotyje „Pulsas“ rytinę laidą „Labas rytas, Aukštaitija“ jau kuris laikas veda aktorė Akvilė Vitkūnaitė. Skardžiabalsė ir kvatoklė Akvilė pasakoja, kaip atrado radijo stotį, kodėl studijuoti pasirinko Lietuvos muzikos ir teatro akademiją bei prisipažįsta, kad Panevėžio miestas ta terpė, kurioje galima kurti, tobulėti ir nenugrimzti į užmaršties liūną.
Pirmiausia darbai
Save mergina pristato labai paprastai:
„Esu žmogus, kuris būna visoks. Nemoku meluoti, apsimetinėti ir nemoku būti lape. Šypsausi tada, kai to noriu ir juokiuosi, kai linksma. Noriu būti reikalinga žmonėms ir noriu, kad mano darbai, tiek teatre, tiek ir radijo stotyje, priverstų žmones šypsotis, mąstyti, persvarstyti savo gyvenimą. Dar svarbu, kad pirmiausiai matytų darbus ir iš tų darbų pasiimtų gražius dalykus. Mano atžvilgiu Dievas turi labai gerą humoro jausmą, todėl stengiuosi gyventi čia ir dabar, nes likimas duoda tai, ko nori iš tikrųjų.“
Įstojo į akademiją
Radijo laidos vedėja Akvilė sako, kad yra tikra panevėžietė.
„Esu panevėžietė. Mokiausi „Saulėtekio“ progimnazijoje, vėliau J. Balčikonio gimnazijoje. Man labai svarbus meniški dalykai. Buvo įvairūs konkursai, renginiai, o už skatinimą domėtis menais esu dėkinga mokytojai Danutei Ašerienei. Dar prie kūrybiškumo prisidėjo teatro studija teatre „Menas“ ir studijų vadovė Elona Karoblytė. Tai augino ir leido siekti teatro aukštumų. Baigusi 12 klasių iškart stojau į akademiją“, – pasakojo Akvilė ir sako, kad nors ir sulaukė perspėjimų, kad gali nepavykti iškart įstoti, ji tikėjo savimi, jog pavyks.
A. Viktkūnaitė didžiuojasi, kad pavyko iškart įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
„Streso buvo daug, o ir stojančiųjų buvo nemažai. Vien merginų buvo 254. Studijos buvo patys geriausi metai. Labai džiaugiuosi kurso vadovais Velta ir Vytautu Anužiais. Tai buvo ta mokykla, kurią ir turėjau išeiti gyvenime. Kiekvienas žingsnis turėjo priežastį, turėjo pasekmes, kodėl tie žingsnis buvo žengti. Dėka Anužių išėjau stiprią aktorinę mokyklą. Net ir dabar, esant bet kokia situacijai, pagalvoju, ką jie sakytų, ką patartų. Ta gyvenimo mokykla eina su dabartiniu mano gyvenimu paraleliai“, – aiškina radijo laidos vedėja ir sako, kad studijos akademijoje padeda spręsti gyvenimiškas situacijas.
Nepalūžo
Ji neslepia, kad buvo sunku, kai teko išeiti iš J. Miltinio dramos teatro.
„Slydo viskas iš po kojų ir atrodė, kam ėjau tuo keliu? Ką daryti, jei manęs teatrui nereikia. Bet laikas sutvarkė gyvenimą, nes visi palaikė ir mama, ir dėstytojai, ir draugai. Tiesiog įkvėpė naujiems darbams. Įvyko lūžis ir viskas pasibaigė gražiai. Kas mūsų nenužudo, tas mus padaro stipresnius, ar ne?“ – filosofiškai sako pašnekovė.
„Miestas nepaleidžia. Nežinau, kaip tai pavadinti. Panevėžys ne tik šeima, net tik teatras. Tai žmonės, kurie mane užaugino ir man norisi jiems atiduoti dabar, tai ką galiu jiems atiduoti. Panevėžio terpė man artima, nors sakoma, kad savame kieme pranašu nebūsi. Bet šitas kiemas yra tuščias ir jam reikia pranašų, asmenybių, kurie keltų miestą“.
A. Vitkūnaitė.
Panevėžys nepaleidžia
Lūžiui įvykus A. Vitkūnaitė iš Panevėžio neišvažiavo.
„Miestas nepaleidžia. Nežinau, kaip tai pavadinti. Panevėžys ne tik šeima, net tik teatras. Tai žmonės, kurie mane užaugino ir man norisi jiems atiduoti dabar, tai ką galiu jiems atiduoti. Panevėžio terpė man artima, nors sakoma, kad savame kieme pranašu nebūsi. Bet šitas kiemas yra tuščias ir jam reikia pranašų, asmenybių, kurie keltų miestą“, – be patoso sako ir ji ir teigia, kad neišvažiuoti sulaikė ir Atviras jaunimo centras.
Radijas atsirado savaime
Ir darbą šiame centre mergina vadina apvaizda.
„Visada norėjau dirbti su jaunimu. Susiradau adresą ir parašiau Daivai Juodelienei, kuri iškart priėmė. Ir jai esu dėkinga už tą gyvenimo etapą, kuris jau baigėsi, nes įvyko permainos J. Miltinio dramos teatre. Supratau, kad reikia grįžti į teatrą, nes širdis yra teatre ir nieko čia nepadarysi“, – atvirauja Akvilė ir paaiškina, kaip atrado radijo stotį „Pulsas“:
„Radijas – vienas iš vaikystės žaidimų. Vieni žaidė parduotuves, kiti – mokytojus, o aš – radiją. Net gi galėdavau viena žaisti. Matyt visa tai pasąmonėje gulėjo. Po tėčio gimtadienio, sausio 19-ąją, negalėjau užmigti. Naršiau internete ir pamačiau skelbimą, kad „Pulsas“ ieško darbuotojų. Parašiau kažką ir motyvaciniame laiške pridėjau, kad dirbti radijuje buvo sena svajonė ir, jeigu norit išgirsti daugiau, pasikvieskite mane, o aš jums viską papasakosiu. Mane išklausė ir pasakė, kad galiu eiti į eterį. Be galo bijojau, bet tame ir yra svaigulys, kai puoli stačia galva. Taip ir startavau sausio 22-ąją. Nebuvo jokios įžangos. Įvyko tai, kas turėjo įvykti.“
Klaidas galima ištaisyti
Pasak jos, tiesiog stvėrė pasitaikiusią galimybę.
„Negaliu pasakyti, kad nepadarysiu, kad man neišeina. Padarysiu, o jei suklysiu penkiasdešimt kartų, tai 51-ąjį taip išausiu, kad visi bus priblokšti. Pasitikiu savimi. Be to, klaidas visada galima ištaisyti. Gal didžiausia problema buvo keltis anksti ryte. Tačiau labai smagu pamatyti rytinį miestą. Tuščia, žmonių nėra, bet labai smagu prasieiti, pagalvoti, kaip pradėti rytą radijuje. Laidai paruošiu kertinius dalykus, kurių negaliu improvizuoti. Tai vardadieniai, saulė teka ir leidžiasi, dienos žinios, nauji pasirodę straipsniai. O visa kita, atsiranda intuityviai. Viduje gimsta istorijos, kurias perkeliu į eterį. Padeda net ir juokas, kuris manyje glūdi. Kita vertus, manau, kad gyvi dalykai laidą puošia. Improvizuoji ir laidos metu stengiuosi būti čia ir dabar“, – šypsosi Akvilė ir sako, kad radijuje jaučiasi gerai ir laisvai.
Išmoko dalintis
Prisiminusi improvizacijas Akvilė prajunka.
„Būna kartais, kad stringa žodis. Kalbėjau apie stumbrus ir sakiau, kad jie perkeliami į miškingesnius regionus. Tai tas žodis „miškingesnius“ strigo net kelis kartus. Tai žmogiškos klaidos, bet jaučiuosi smagiai“, – neslepia džiugesio rytinės laidos „Labas rytas Aukštaitija“ vedėja ir sako, kad jos diena labai įtempta, nes po rytinės radijo laidos skuba į repeticijas teatre ir priduria: „Išmokau save padalinti tarp teatro ir radijo. Reikia mokėti uždaryti duris. Vienas uždarai, kitas atidarai. Yra radijas ir darau tai, ką reikia daryti. Baigiu radijuje, įjungiu kitą mygtuką ir persiorientuoju į teatrą. Aišku, būna visko, bet abejonėse atrandi save ir tai, ko reikia tolimesniam keliavimui, augimui.“