Panevėžietis, menininkas Dainius Lomonosovas – 400 analoginių fotoaparatų savininkas. Visai neseniai pašnekovas atidarė asmeninę parodą Panevėžio bibliotekoje „Šaltinėlis“.
Sugrįžimas į gimtą miestą
Dainius gimė, augo ir su fotografija susipažino Panevėžyje, tačiau studijuoti išvyko į Vilnių. Kur vėliau įsidarbino inžinieriumi, konstruktoriumi. O su naujais namais atsirado ir daugiau hobių.
„Fotografuoti, be abejo, mėgstu labiausiai, tačiau taip pat patinka ir pasikrapštyti garaže tvarkant automobilį, keliauti, šokti, dainuoti, groti gitara. Anksčiau dar ir piešdavau, bet dabar tam nebeužtenka laiko“, – vardino Dainius.
Darbą, hobius ir fotografiją suderinti išties nelengva, bet menininkas teigė, jog būtent fotografijos ir keliavimo hobius jam pavyksta suderinti geriausiai.
„Turbūt su kelionėmis fotografija derinasi geriausiai, keliauju tikrai daug. Tiek po Lietuvą, tiek po užsienio šalis. Taigi net keli fotoaparatai visada būna po ranka. Į kelionę dažniausiai pasiimu kokius tris: vieną kraštovaizdžiui, kitą pasirenku tokį, kur mechanika jau šiek tiek tobulesnė. Ir trečią renkuosi įvairiai: polaroidą ar kokį keistesnį. Prieš kelionę išsirinkti ir susidėti reikmenis užtrunka porą valandų, taigi, kol vieni renkasi rūbus, aš renkuosi fotoaparatus ir juostas“, – juokavo fotomenininkas.
Savo asmeninę parodą Dainius atidarė Panevėžyje. Tą padaryti jį paskatino pažįstami iš gimtojo miesto.
„Panevėžyje yra pažįstamų, liko mokytojai, draugai, mama. Kartais čia užsuku. Prieš metus sulaukiau pasiūlymo surengti parodą. Taigi metų laikotarpyje vis fotografavau. Noro niekad netrūko, sakyčiau todėl, nes aš fotografuoju akimirką, kuri man sukelią kažkokią emociją“.
Noras fotografuoti analoginiu fotoaparatu
Dainius pripažįsta, kad turi vieną skaitmeninį fotoaparatą, bet skaitmena jo netraukia. Anot fotomenininko, skaitmeninė „muilinė“ jam padėjo susipažinti su fotografijos pasauliu, tačiau juostinių fotoaparatų taisymas ir žaidimas su nuotraukų gaminimu, jį žavėjo labiau.
„Vaikystėje turėjau tokią skaitmeninę muilinę, nuo jos turbūt ir viskas prasidėjo. Vėliau kažkaip noras dingo, ir prieš kokius 4-5 metus nusipirkau fotoaparatą su defektu. O aš konstruktorius, tai buvo įdomu susitvarkyt. Susitvarkiau, pabandžiau ir užsikabinau. Pradėjau daugiau domėtis pačia analogine fotografija – dabar tik su ja ir dirbu. Na ir prasidėjo fotoaparatų kolekcionavimas. Turbūt trečdalį fotoaparatų specialiai pirkau su defektu, kad būtų galima išardyti. Vėliau ir sutaisyt, įdėt juostą, išbandyt. Taip iš sugedusių kolekcijos ir traukiu – pagal nuotaiką. Vis kažką imu ir pasiimu į kelią. O į meninę fotografiją pasinėriau apsilankęs meninėse dirbtuvėse Osle. Supratau, kad mane žavi kelias nuo juostos iki popieriaus ir nuo popieriaus iki įrėminimo”, – dalinosi D. Lomonosovas.
Dainius teigė, jog analoginiai fotoaparatai už skaitmeninius jį žavi labiau.
„Na, pirmas dalykas: nėra „auto“ mygtuko. Man patinka žinoti ir suprasti, ką darau. O su skaitmena paspaudus tą mygtuką galima padaryt dvidešimt kadrų, atsirinkti dešimt ir iš jų suredagavus turėt vieną bei sakyt „O, čia padariau labai gerą kadrą“. Analoginėje fotografijoje daug žaidimų, bet jie visi prideda tokio žavesio. Ne visada išgausi kokybę, tačiau visada turėsi tokį eksperimentą, kuris reikalaus daug preciziškumo. Šie fotoaparatai skirti meditacijai, lėtam, ramiam darbui“, – atviravo Dainius.
Planai ateičiai
Fotografas D. Lomonosovas teigė, kad planų ateičiai tikrai yra.
„Nuolat atsiranda pažįstamų ir pasiūlymų vis toliau nuo Lietuvos. Taigi, jeigu pavyks – tikrai judėsiu, išmėginsiu kažką naujo. Taip pat turiu minčių ir paeksperimentuoti su senais fotoaparatais“, – kalbėjo pašnekovas.
„Taip pat norėčiau padėti žmonėms teikti kažkokią paslaugą. Tačiau verslo iš hobio daryti nesinori. Galbūt įdarbinti fotoaparatus muziejuje, kurti žmonėms edukaciją. Manau galėčiau parodyti ir papasakoti visą fotoaparatų raidą iki ko jie vystėsi. O, kadangi jie veikiantys, būtų galima ir pasifotografuoti“, – apie savo idėją ateičiai galvojo fotomenininkas Dainius Lomonosovas.
