Kasmetinis Perseidų meteorų lietus savo piką pasieks naktį iš rugpjūčio 12 į 13 d., kuomet sulauksime tikrai įsimintino reginio.
Du dalykai galintys sugadinti meteorų srauto stebėjimą yra oras ir Mėnulis. Šiais metais jaunatis vyks rugpjūčio 11 d. ir Perseidų piko metu šio natūralaus šviesos teršėjo danguje nebus.
Perseidų meteorai pasirodo, kuomet mūsų planeta keliauja per dulkių ruožą, esantį orbitoje aplink 109P/Swift-Tutle kometą. Pirmiausia į šį regioną Žemė patenka apie liepos mėnesio vidurį, kuomet dulkelių tankis yra menkas ir tada matomi vos keli meteorai, informuoj telegraph.co.uk.
Per likusią liepos dalį intensyvumas nežymiai didėja, tačiau pasiekus centrinę dulkių srauto dalį, apie rugpjūčio mėnesio pirmos savaitės pabaigą, meteorų skaičius žymiai išauga.
Pats intensyviausias srautas pasiekiamas rugpjūčio 12-13 d. naktį. Tuo metu Žemė persikelia į kitą srauto pusę ir kosminių dalelių skaičius vėl nukrenta. Mūsų planeta iš šio srauto visiškai pasitraukia apie trečiąją rugpjūčio savaitę.
Pats įspūdingiausias reginys dažniausiai matomas rugpjūčio 9-16 d.
Tobulomis sąlygomis Perseidų meteorų piko metu galima išvysti 80-100 meteorų per valandą. Realybėje, dėl tam tikrų aplinkos faktorių ir trikdžių, tikrasis meteorų, kuriuos galite tikėtis išvysti, skaičius bus mažesnis.
Kaip stebėti Perseidus?
Pats geriausias patarimas būtų pasinaudoti sodo gultu ar kitu jums patogiu įrenginiu, ant kurio galėtumėte atsigulti.
Susiraskite tamsią vietovę, kurios neteršia miestų skleidžiama šviesa ir skirkite bent 20 minučių, kol jūsų akys adaptuosis prie tamsos. Pakelkite akis, maždaug du trečdaliai aukštyn į dangų, ir žvalgykitės bet kuria kryptimi.
Ko dar galima tikėtis rugpjūčio naktimis?
Kol žvalgysitės į meteorus, galite užmesti akį ir į ryškiai oranžinės spalvos Marso planetą, kuri dominuoja žemai danguje pietuose.
Šiuo metų laiku įspūdingą reginį demonstruoja Paukščių Takas, virš galvos judantis žemyn iš šiaurės pietų link. Jis reprezentuoja milijardų mūsų galaktikos saulių šviesą.
Pernelyg toli, kad plika akimi būtų matomos individualiai, jų šviesa susilieja į miglotą taką, vingiuojantį per mūsų dangų. Vasarą mes matome ryškią Paukščių Tako dalį, keliaujančią per Gulbės žvaigždyną, žemyn į Šaulio žvaigždyną.