Dauguma Ramygalos miestelio gyventojų pažįsta Danutę Ulienę, kuri yra dalyvavusi vienuolikoje parodų, nors tai tikrai ne rodiklis. Aktyvi moteris pina, tapo, mėgsta auginti mamos kadaise mylėtas gėles ir gamina karūnas ne bet kam kitam, o ožkoms.
– Birželį Ramygaloje vėl vyko Ožkų paradas, o jūs gaminate šiems gyvūnams karūnas. Kaip kyla idėja kiekvienai karūnai?
– Šias karūnas gaminu jau devynerius metus ir kasmet jos unikalios. Tiesiog turiu daug minčių, o iš kur jos – nežinau. Galbūt kažkas jas siunčia iš aukščiau, nes jau sugalvojau karūną ir dešimtai šventei.
– Kaip atrodo pats gaminimo procesas? Nuo ko pradedate?
– Pirmiausia padarau pagrindą, kad tvirtai laikytųsi ožkytei ant galvos, ir tada jau natūraliai ateina mintys, įkvėpimas.
– Kaip kilo mintis pradėti gaminti karūnas paradui?
– Tuometinis Seimo narys Domas Petrulis pakvietė. Atvažiavo ir paprašė, jog nupinčiau ožką, bet kai pasakiau, kad nemoku, pasiūlė sukurti karūną.
– Negaila atiduoti savo darbų kitiems?
– Tikrai ne. Esu padovanojus keletą darbų ir muziejui, nors paveikslus dar pasilieku, nes vaikai liepia.
– Esate surengusi ne vieną tapybos parodą. Kiek iš viso jų yra buvę?
– Vienuolika. Net keturios buvo surengtos Ramygaloje. Kitos vyko Panevėžyje, Daniūnuose, Jotainiuose, Smilgiuose. Tokie momentai ypatingi.
– Kiek vidutiniškai nutapote paveikslų per metus?
– Negaliu pasakyti, tai nėra didelis skaičius, nes turiu pinti, o už pynimo pinigus perku drobes.
– Kiek laiko tapote vieną paveikslą?
– Maždaug mėnesį.
– Vis dėlto jums labiau patinka pinti ar tapyti?
– Tapyti, nes tada atsipalaiduoju. Tiesiog tapybos metu paprasčiausiai būna gera, matai visą gamtos grožį.
– Kiek metų tapyba yra jūsų gyvenime?
– Man atrodo, jau ketveri metai.
– Kaip sugalvojote paimti teptuką į rankas?
– Kažkada šnekėjomės su anūkais ir jie džiaugėsi, kad moka gražiai piešti. Pasakiau jiems, kad irgi gražiai piešiau būdama maža, kad ketvirtoje klasėje buvau nupiešusi savo sodybą. Atsisėdau ant griovio krašto ir piešiau. Jie paprašė, kad vėl nupieščiau sodybą, ir pradėjusi nebesustojau. Mano dukra Asta liepė toliau tapyti ir aprūpino reikalingomis priemonėmis. Kaip galiu nebetapyti po tokio rūpesčio?
– Ar visi jūsų paveikslai turi istoriją?
– Nepasakyčiau, kad yra tam tikra istorija, tiesiog turiu daug minčių ir niekada nekopijuoju. Pati viską sugalvoju. Net jei pasižiūriu į gamtos peizažą – vis tiek pridedu savo elementų. Man visada neužtenka detalių. Pavyzdžiui, idėja paskutiniam paveikslui gimė panašiai. Žiūrėjau pro langą ir man taip gražiai atrodė paprasčiausi krūmai, taip ir nusprendžiau juos nutapyti.
– Visuose jūsų paveiksluose galima matyti gamtos motyvus. Kodėl pasirinkote tapyti gamtą?
– Jei pačiai malonu gamtoje būti, tai ir tapau. Esu keliuose darbuose vaizdavusi Mariją, nes tikėjimas irgi yra svarbu. Tapant visada gera, o dar geriau, kai padovanoji savo darbą ir tam žmogui patinka. Tada būna tikra laimė.
– Jei reikėtų savo paveikslus apibūdinti viena spalva, kokia ji būtų?
– Žalia. Paveiksle turi būti kuo daugiau spalvų, juk pažiūrėk į medį – kiek ten atspalvių. Dabar daug žiūriu į dangų ir stebiu jį. Anksčiau nepastebėdavau tokių dalykų.
– O kiek laiko pinat?
– Keturiasdešimt metų.
– Kodėl pradėjote užsiimti šia veikla?
– Reikėjo darbo. Kai atvykome į Ramygala, panorau pinti. Kai nuvažiavau to išmokti į Panevėžį, nebuvo jokių mokymų, parodė vieną kartą ir viskas. Nupyniau paprastą lėkštutę, nunešiau ir pasakė, kad galiu pinti toliau.
– Kas pasikeitė per visus šiuos kūrybos metus?
– Tapau drąsesnė. Pamenu pirmą parodą, kurios bijojau, tada tik eksponavau darbus, bet šalia esantys žmonės mane skatino judėti pirmyn. Turiu užrašus žmonių, kurie apsilanko mano parodose, kartais paskaitau juos ir tada vėl noriu tapyti.
– Talentas gimė jūsų šeimoje, vaikystėje?
– Mano tėvas buvo labai nagingas. Jis pats statė namus, viską pasigamindavo pats. Šitai turbūt iš tėčio.
– Kokie jūsų tolimesni planai?
– Senatvė. Kai manęs paklausia, kiek man metų, atsakau – metų ant pečių nenešioju, kol esu kūrybinga, tol esu jauna.