Milda Blaževičienė šiuo metu dziudo mokytoja dirba Smilgių gimnazijoje bei Upytės Antano Belazaro pagrindinėje mokykloje. Taip pat vykdo neformalaus švietimo dziudo programą rajone. Tiesa, pastarieji metai moteriai – tikras iššūkis, mat šalia išvardytų veiklų ji dar nusprendė siekti aukštumų, t. y. įgyti magistro laipsnį bei pasikelti kvalifikaciją dziudo sporte. Taigi, Mildai šalia darbų tenka derinti studijas Lietuvos sporto universitete bei Nacionalinės dziudo asociacijos organizuojamus kvalifikacijos tobulinimo mokymus.
Meilė dziudo
Smilgių gimnazijoje trenerė dirba jau aštuonerius metus, Upytėje bėga antrieji.
„Smilgiuose pradėjau dirbti netikėtai ir neplanuotai, atsilaisvinus vienai darbo vietai, savo trenerio rekomendacijų dėka. Pati pradėjau sportuoti maždaug vienuolikos metų pas trenerį Eduardą Vedlūgą. Šį sportą pamilau nuo pat pirmos treniruotės, o meilė tęsiasi iki pat šių dienų. Tai vis dar didžiausia mano aistra gyvenime“, – pasakojo Milda.
Dziudo, pasak moters, nėra tik sportas.
„Tai – savęs kūrimas iš pagrindų lavinant visus asmenybės aspektus. Vaikai mokinami dziudo moralės kodekso: mandagumo, drąsos, nuoširdumo, savitvardos, garbės, kuklumo, draugystės ir pagarbos. Mano treneris visada buvo ir vis dar yra man didelis autoritetas, kuris šalia sunkių treniruočių nuolat pabrėždavo išsilavinimo svarbą. Tad jo paskatinta ir baigiau sporto bakalauro studijas“, – atviravo dziudistė.
„Šiltą ir gražų bendravimą palaikome ir dabar, o ištikus didžiausiems gyvenimo džiaugsmams ar negandoms – tai pirmas žmogus, su kuriuo pasidalinu ar paklausiu patarimo“, – draugystę su treneriu E. Vedlūga apibūdino pašnekovė.
Esmė – ne medalių skaičius
Milda tikino, kad ir pati, mokydama ir auklėdama vaikus, jaučia didelę atsakomybę, nes efektyviausias mokymo būdas – asmeninis pavyzdys.
„Auklėtiniams nuolat pabrėžiu, kad didžiausi laimėjimai – ne medalių kiekis, o pats procesas ir kiek mes tampame geresni sau ir kitiems tuo užsiimdami. Buvo laikas, kai dar būdama maža pati skaičiavau, kiek medalių turiu, o šiandien tie trofėjai tik renka dulkes, nugula stalčiuose. Tačiau būtent pats ilgametis procesas daro gyvenimą prasmingą“, – teigė trenerė.
„Patys gražiausi ir šilčiausi prisiminimai iš vaikystės – tai viskas, kas susiję su dziudo: tvirčiausios draugystės iki pat šių dienų – tai su buvusiais sportininkais, linksmiausi nuotykiai – treniruočių stovyklose, įspūdingiausi reginiai – vykstant į varžybas užsienio šalyse, skaudžiausios patirtys – pralaimėjimai, po kurių kartais buvo sunku atsitiesti, bet niekada nenuleidau rankų. Šiandien esu laiminga priklausydama dziudo bendruomenei. Sulaukiu daug palaikymo, o prireikus ir pagalbos iš kitų, daug labiau patyrusių ir vyresnių trenerių“, – dėstė ji.
Motyvacija
Mildos organizuojamas treniruotes lanko Panevėžio rajono mokiniai, kurie mokosi Smilgių gimnazijoje ir Upytės A. Belazaro pagrindinėje mokykloje.
„Man pradėjus dirbti, didžiąją dalį sportininkų sudarė mergaitės. Na, o šiuo metu panašus skaičius tiek mergaičių, tiek berniukų, kurių amžius – nuo aštuonerių iki keturiolikos. Visi – mokyklinukai, nors vaikus drąsiai galima vesti sportuoti nuo ketverių. Tokiame amžiuje treniruotės vyksta nuotaikingai, su žaidimais bei imtynių elementais“, – aiškino dziudo meistrė.
„Dalis žmonių mano, kad dziudo nėra tinkamas sportas mergaitėms, tačiau tikrai turiu paprieštarauti, nes tai puikus užsiėmimas nepriklausomai nuo lyties. Dziudo treniruotės padidina vaikų pasitikėjimą savimi, iškrauna energijos perteklių, sumažina neigiamą elgesį namuose ir mokykloje, ugdo motorinius ir pažinimo įgūdžius“, – tvirtino Milda.
Ji kartu su auklėtiniais dažnai keliauja į įvairias varžybas.
„Praktiškai, nepraleidžiame nė vienų, kurios yra metiniame dziudo varžybų kalendoriuje. Taip pat dalyvaujame dziudo treniruočių stovyklose. Turime Lietuvos U-12, U-15 čempionų ir prizininkų“, – džiaugėsi moteris.
Trenerės teigimu, vaikai savo aplinkoje dažnai girdi tokius „paskatinimus“: „be medalio negrįžk“, „žiūrėk, parvežk pirmą vietą“, „tai ką ir vėl trečias?“, „ką? Vėl be medalio?“.
„Kai kuriuos vaikus tai taip stipriai paveikia, kad jie negali išmokti susitaikyti su pralaimėjimu, skaudžiai pergyvena, o tėveliai, kurie atvyksta pažiūrėti varžybų, neretai nustemba. Jie niekada nebūtų nė pagalvoję, kad nulipę nuo tatamio kai kurie vaikai net balsu verkia bei labai sunkiai išgyvena pralaimėjimą“, – atviravo Milda.
„Žinoma, tėvai dažnai tikisi, kad tokiais pasakymais jie motyvuos atžalas, bet tai veikia labai skaudžiai. Užtektų išlydint stipriai apkabinti, pabučiuoti ir pasakyti: „didžiuojuosi tavimi“ ar „didžiuojuosi, kad tu šiandien vyksti į varžybas. Pasimėgauk tuo“. Ypač dziudo sporte lyginti savo rezultatus su kitais – nėra objektyvu, nes visi vaikai yra skirtingose amžiaus grupėse: pagal amžių, svorį“, – kalbėjo pašnekovė bei pridūrė, kad neretai vaikai palūžta ir po pirmų varžybų traukiasi iš šio sporto, nors treniruotes labai mėgo.
Pralaimėjimas, pasak Mildos, natūralus dalykas.
„Be pralaimėjimo neateis dideli laimėjimai. Mažus vaikus, apskritai, turi džiuginti pats procesas, noras važiuoti, dalyvauti, susirasti draugų, pažinti ir domėtis. Na, o vyresniųjų grupėse, tarkime U-18, viskas visai kitaip: kiti tikslai, planai, kitoks pasiruošimas, savitvarda, savimotyvacija ir pan. Tuo tarpu vaikų grupėse tikrai reikia tik mylėti ir džiaugtis užsiėmimais“, – pabrėžė ji.
Išskirtinė auklėtinė
Trenerė paaiškino, kad po kiekvienų varžybų ji visuomet pamini, kad didžiuojasi kiekvienu mokiniu, nepriklausomai kaip jam tądien sekėsi.
„Išskirti šiuo metu galėčiau tik vieną auklėtinę. Tai – Modesta Milašiūtė. Jai šiemet sukanka 22-eji. Man atvykus dirbti į Smilgius, ji jau buvo sportavusi su kitu treneriu, o pas mane atėjo septintoje klasėje bei tapo savo amžiaus grupėje Lietuvos čempione, pradėjo treniruotis sporto mokykloje. Modesta turėjo daug sunkių traumų, bet po jų vis tiek ryžtingai žengė ant tatamio ir iki šiol dalyvauja varžybose, studentų čempionatuose, sėkmingai studijuoja Kaune ir šiuo metu atlieka praktiką Smilgių gimnazijoje, veda kūno kultūros pamokas“, – džiaugėsi Milda.
„Labai ją vertinu. Modesta – puikus pavyzdys mūsų mažiesiems dziudistams, kurie visi ją pažįsta. Modesta su mumis kartais vyksta į varžybas ir mus palaiko. Man gera, kad ji visada prisimena mane, kreipiasi patarimo, o ir pati sulaukiu didelio jos palaikymo. Yra daug sportininkų, kurie pasitraukė iš sporto, visus prisimenu tik geruoju ir nesvarbu, kiek metų jie praleido kartu. Su vienais bendraujame iki šiol, su kitais nebe, bet tikiuosi, kad jie yra laimingi ir atrado save kitur“, – teigė dziudo trenerė.
