Kėdainių dvaro sodybos parke restauruotos XIX amžiaus vazos, šią savaitę pranešė Kultūros paveldo departamentas.
Šiaurinė ir pietinė vazos restauruotos Kėdainių rajono savivaldybei įgyvendinant dvaro sodybos modernizavimo projektą, kuriuo siekiama sukurti kultūrinę zoną, pritaikytą miestiečių ir miesto svečių laisvalaikiui.
„Atgaivintas Kėdainių dvaro sodybos parkas turi galimybę tapti svarbiu regioninės reikšmės kultūros ir poilsio centru“, – rašoma pranešime.
Kėdainių dvaro sodybos teritorija yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, kuriame yra minaretas, pietų ir šiaurės rūsiai, vartai ir parkas, šis dvaras iki XIX amžiaus priklausė Radviloms.
1701 ir 1704 metais Kėdainius apsupus švedams, rūmai buvo sugriauti, o kai 1811 metais Kėdainiai atiteko grafui Pranciškui Čapskiui, šis nesiėmė atstatinėti sugriauto Radvilų dvaro, bet dešiniajame Dotnuvėlės upės krante, į šiaurės vakarus nuo miesto, įkūrė naują dvaro sodybą su parku.
1844 metais Marijonas Hutenas-Čapskis pastatė mūrinius dvaro rūmus su vertingų paveikslų galerija ir turtinga biblioteka. Į šiaurę nuo dvaro rūmų įveisė anglišką parką, o išplatintoje Dotnuvėlės vagoje įrengė tvenkinius.
1863 metais numalšinus sukilimą, Kėdainių dvaras buvo konfiskuotas. M. Hutenas-Čapskis apkaltintas sukilimo rėmimu ir ištremtas į Sibirą. 1866 metais dvaras atiteko rusų armijos generolui, karo inžinieriui grafui Eduardui Totlebenui, kuris rekonstravo dvaro rūmus: išplėtė oranžeriją, skulptūromis ir giminės herbais išpuošė pagrindinį fasadą, prie tvenkinio išmūrijo į pilį panašų trijų aukštų bokštą su aukštu ir stačiu stogu. Išplėstame parke pastatė Balkanų kraštams būdingų namelių, pvz., minaretą, antikinių dievų ir deivių skulptūrų, tvenkinyje išmūrijo romantiškus griuvėsius primenančią dailią arką.
Kultūros departamento teigimu, mačiusieji tuometį parką tvirtino, kad grožiu jis buvo vienintelis visame Rusijos imperijos šiaurės vakarų krašte, drąsiai galėjo lygiuotis į garsų grafų Paškevičių parką Gomelyje ir į karališkąjį Lazienkų parką Varšuvoje.
Kėdainių dvaro parkas tapo vienu gražiausių peizažinių parkų Lietuvoje: aptvertas gražia mūrine tvora, užtvenktas upelis sudarė tvenkinį su įlankomis, salelėmis, dirbtiniais kriokliais, gulbių pulkais, fontanais, medynais.
Paprasti žmonės į parką buvo įleidžiami tik ypatingų švenčių metu. Tada parkas būdavo apšviestas, grodavo orkestras.
Šiuo metu parko struktūra pakitusi, tačiau neprarasta – išlikę reljefo formos, medžių alėjos, vertingi pavieniai medžiai. Dotnuvėlės upės kairiojo kranto aukštutine terasa tęsiasi senų liepų alėja. Pietinėje parko dalyje buvusio partero vietą pietuose ir šiaurėje fiksuoja išlikusios vazos ir jų fragmentai.
