Ilgametis stilingo gyvenimo būdo laidų kūrėjas, žurnalistas, kalbinęs daugybę pasaulinio garso asmenybių, leidinio „Elle Decoration Lithuania“ redaktorius, televizijos laidų vedėjas, prodiuseris Edvardas Žičkus nė sekundei nesuabejojo ištardamas tvirtą Taip donorystei. Užpildęs sutikimą Donoro kortelei gauti, patikino, kad visada ją nešiosis su savimi.
Man nė nekyla dvejonių dėl šio sprendimo, nes gyvenu laikmečiu, kai visą su organų ir audinių donoryste susijusią informaciją galiu rasti ne tik internete, bet ir perskaityti, o kartais ir gyvai išklausyti žmonių, kuriems šansą gyventi dovanojo kažkieno sprendimas po mirties paaukoti savo organus. Tvirtai tikiu, kad donorystė – tai aukščiausia kilnumo išraiška.
Kokią prasmę ir reikšmę matote organų ir audinių donorystėje?
Mūsų sprendimas pasibaigus gyvenimui tapti organų donoru pirmiausia reiškia galimybę padėti išsaugoti gyvybę net keliems žmonėms. Net Bažnyčia pabrėžia, kad donorystė yra meilės išraiška žmogaus gyvybei. Po mirties mums nereikės nei turtų, nei kepenų, inkstų. O štai kažkam tai gali pratęsti gyvenimą.
Apie donorystę svarbu kalbėtis su artimaisiais…
Mūsų sutikimas po mirties tapti organų donorais dar nereiškia, kad taip ir nutiks – tam turi neprieštarauti artimieji. Todėl būtina kalbėtis su šeimos nariais apie audinių ir organų donorystę kaip apie savo testamentą – valią, kurią, kad ir kokio skausmo ar liūdesio apimtą akimirką, jie prisimintų, gerbtų ir išpildytų.
Reikia kuo daugiau šia tema kalbėti atvirai, nutolus nuo kvailų stereotipų, nepagrįstų baimių. Kaip tai padaryti? Įtaigiausiai visuomenę veikia liudijimai žmonių, gyvenančių su donorų organais, donorų artimųjų pasakojimai, faktais ir statistika paremtos medikų ir padrąsinančios Bažnyčios atstovų kalbos.
Tik kalbantis, diskutuojant, išklausant abiejų pusių – ir už, ir prieš. Jei tik reikėtų pats imčiausi moderuoti tokią diskusiją, jei po jos bent vienas žmogus pasiryžtų užpildyti sutikimą donoro kortelei gauti. Iš vienos pusės, lyg ir informacijos apie donorystę pakanka, bet juk problema neegzistuoja tol, kol su ja nesusiduri. Šiandien, kai gyvename itin jautriu laikotarpiu ir kasdien išgyvename dėl daugybės dalykų, tiesiog pritrūksta laiko gilintis ir į dar vieną labai jautrią sritį. O tai daryti būtina! Tad, kaip ir minėjau, kalbėkime, kalbėkime ir dar kartą kalbėkime.
Ką pasakytumėte žmogui, kuris nepritaria donorystei?
Žmogus iš prigimties linkęs bijoti to, ko iki galo nesupranta, kas stigmatizuota, įvelta į konspiracijų teorijas. Kad ir kaip būtų, esu tikras, kad tai – kiekvieno asmeninis apsisprendimas. Ir jis turi būti užtikrintas. Mes galime pasidalinti savo nuomone, dar geriau, jei galime pasidalinti savo patirtimi, jei mūsų aplinkoje buvo tokių istorijų, bet apsispręsti turime patys. Aš esu buvęs situacijoje, kai iš medikų išgirdau žodžius, kad neatsiradus galimybės operuotis užsienyje, po kelerių metų man būtų reikėję laukti donoro ragenos. Laimei, viskas susidėliojo kitaip.
Niekam nepalinkėtume atsidurti situacijoje, kai sveikata ir gyvybė priklauso nuo tikimybės sulaukti donorinio organo. Kaip padrąsintumėte žmogų, kuris laukia…
Gyvenime ne visada būna šviesu, bet tamsoje visuomet yra bent krislelis šviesos. Tikėkite, kad tas krislelis – tai Jūsų link artėjantis naujas gyvenimo etapas, kurį iš visos širdies dar būdamas gyvas nutarė Jums padovanoti donoras.
