Beveik pusė, 44 proc., Lietuvos gyventojų, dalyvavusių Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) ir asociacijos „Mentor Lietuva“ vykdytoje apklausoje, vaikystėje norėjo, jog tėtis ar mama nustotų vartoti alkoholį.
Pusė teigė girdėję tėvus besipykstančius, o daugiau nei ketvirtadalis, 28 proc., prisimena, kad mama ar tėtis užgavo juos ar kitus šeimos narius, kai buvo išgėrę. Ragindami labiau pasigilinti į šias skaudžias situacijas, iš jų kylančias problemas bei garsiai apie tai kalbėti, NTAKD kartu su asociacija „Mentor Lietuva“ inicijavo socialinę kampaniją „Vaikystė šešėlyje“ ir pirmiausia kreipėsi į visuomenę su klausimais, ar jiems teko susidurti su skausminga alkoholizmo patirtimi šeimoje ir kaip tai veikė jų praeitį bei dabartį.
Vaikystėje labiausiai trūko tėvų pagarbos ir dėmesio
„Nepriklausomai nuo respondentų amžiaus, vaikystėje jie jautėsi prižiūrėti, pakankamai mylimi ir saugūs. Tai mus nudžiuginęs apklausos rezultatas, nes dėmesys ir saugumas – esminiai vaiko socialinei raidai ir vystymuisi būtini veiksniai. Tuo tarpu tikrai sunerimti verčia tai, jog visi apklausos dalyviai, nepaisant to, ar tėvai turėjo alkoholio vartojimo problemų, ar ne, jautė pagarbaus, lygiaverčio santykio kūrimo ir dėmesio stoką, o šie aspektai augant yra tokie pat svarbūs, kaip meilė ir saugumas“, – sako NTAKD direktorė Inga Juozapavičienė.
Pasak jos, pagarba vaikams yra, pirmiausia, sąlyga išmokti vaikui pagarbiai elgtis su savo tėvais, vėliau – su savimi ir kitais aplink esančiais. „Svarbu nepamiršti, jog vaikai mokosi iš artimiausio pavyzdžio – tėvų. Vaikai stebi, kaip jie elgiasi stresinėse situacijose, kaip sprendžia konfliktus, kaip bendrauja tarpusavyje, o tuomet pamatytus elgesio pavyzdžius kartoja,“ – tyrimo metu išaiškėjusį faktą komentavo iniciatyvos organizatoriai.
Jų teigimu, kokybiškai būti kartu, kalbėtis, klausytis, išgirsti, paskatinti ar pagirti turi mokytis visi tėvai. „Dėmesys nėra tik buvimas šalia ar toje pačioje patalpoje, pavyzdžiui, žiūrint televizorių. Dėmesys – tai viskas, kas bendravime su vaiku kelia teigiamas emocijas. Kartais tokia paprasta veikla, kaip stalo žaidimai ar kiti užsiėmimai, kurie leistų bendrauti ir atsiskleisti vaikui, yra puiki patirtis,“ – aiškina „Mentor Lietuva“ generalinė sekretorė Eglė Degutienė.
Jos teigimu, jau ne kartą skelbta ir kalbėta, jog mūsų šalyje tėvai itin mažai dėmesio skiria savo vaikams. Ši apklausa ne tik tai patvirtino, bet ir atskleidė, jog tiek vaikystėje, tiek jau suaugus žmonės jaučia, jog dėmesio trūko, nepriklausomai nuo to, ar šeima patyrė sunkumų, susijusių su alkoholio vartojimu, ar ne.
Beveik pusė apklaustųjų vaikystėje galimai susidūrė su priklausomybe nuo alkoholio šeimoje
Tyrimo metu patvirtintas dar vienas gerai žinomas faktas apie tai, jog alkoholio vartojimas Lietuvoje – labai didelė problema: 4 iš 10 apklausoje dalyvavusių žmonių galimai vaikystėje susidūrė su priklausomybe nuo alkoholio šeimoje. Mažiausiai skaudžios patirties dėl alkoholio vartojimo turėjo jauniausi ir vyriausi apklausos dalyviai. Tuo tarpu 30–34 m. amžiaus apklausos atsakymus pateikę žmonės galėtų būti įvardyti kaip labiausiai paliesti alkoholio vartojimo problemos šeimoje.
„Net pusė dalyvavusių apklausoje žmonių teigė kada nors girdėję besipykstančius tėvus dėl to, kad vienas iš jų vartojo alkoholį. Tikėtina, tuo metu vaikas gali ne tik išsigąsti, bet ir jaustis nesaugus. Gana didelė dalis visų atsakiusiųjų dalinosi patyrę nerimą dėl tėčio ar mamos alkoholio vartojimo keliamų problemų, pykę patys dėl to ir tuo pačiu savotiškai prisiėmę atsakomybę, bandę skatinti tėtį ar mamą, kad jie nustotų taip elgtis“, – sakė NTAKD atstovė Simona Bieliūnė.
Patyrę alkoholio išgėrusio tėčio ar mamos psichologinį ar fizinį smurtą, net 29 proc. respondentų teigė, kada nors svajoję turėti kitokius namus, tokius kaip jų draugų, kuriuose nėra alkoholio vartojimo problemų. Taip pat trečdalis respondentų įvardijo, kad tokia situacija šeimoje juos yra slėgusi, jie tuo metu jautė liūdesį bei nusivylimą.
Galiausiai daugiau nei kas ketvirtas apklausos dalyvis, 27 proc., pasisakė apie savo rūpestį dėl tėčio ar mamos sveikatos. Pasak apklausą vykdžiusių atstovų, veikiausiai šis rūpestis glaudžiai susietas su baime prarasti tėtį ar mamą.
Alkoholiu piktnaudžiaujančių tėvų vaikai pagalbos neieškojo arba ieškojo tik artimoje aplinkoje
Apklausos organizatoriai taip pat siekė išsiaiškinti apie pagalbos prieinamumą ir įvairovę, kai šeima susiduria su alkoholio vartojimo problemomis. Paklausti apie tai, ketvirtadalis teigė, jog, nors pagalba ir buvo reikalinga, jos negavo. Tie, kurie įvardijo, kad pagalbos sulaukė, jos pagrindiniais teikėjais pažymėjo savo artimuosius, dalis – savo draugus.
„Ar tai galima vadinti pagalba? Palaikymas, pokalbis, išklausymas, supratimas yra labai reikalingi, tačiau profesionali pagalba, mūsų respondentų turima patirtimi, jų praktiškai nepasiekė. O vis dėlto dalis alkoholizmo problemą turinčių tėvų vaikų vis dar yra vyresnių klasių mokiniais, gal studentai. Ugdymo įstaigoje jie praleidžia didžiąją dienos dalį ir gali būti pastebėti, gauti pagalbą iš ten dirbančių mokytojų ar švietimo pagalbos specialistų“, – atkreipė dėmesį Simona Bieliūnė.
Pasak jos, valstybės, savivaldybių, bendruomenės, aplink vaiką esančių žmonių pareiga nepalikti jo nesaugioje šeimos aplinkoje yra ne mažiau svarbi nei tėvystės įgūdžių ugdymas. Tolerancija tokiam tėvų elgesiui ir vaiko blogos savijautos ignoravimas gali būti kitų didelių problemų priežastimi, iš kurių viena – jų pačių žalingas alkoholio vartojimas ateityje.
„Žmonės, augę šeimose, kuriose tokių problemų nekilo, dažniau renkasi išvis nevartoti arba vartoja retai. Tose šeimose, kuriose alkoholis buvo vartojamas žalingai, tikėtina, dar būnant vaikais suformavo gana netinkamas nuostatas, kad vartoti alkoholį dažnai ar net labai dažnai yra normalu“, – sako Eglė Degutienė.
Apklausos organizatorius nustebino tai, jog nors 52 proc. apklausos dalyvių, tikėtina, susidūrė su žalingu alkoholio vartojimu ar priklausomybe nuo jo šeimoje, net 59,5 proc., paklausti apie pagalbos teikimą, atsakė, kad šeimoje nebuvo tokių problemų. Pasak Ingos Juozapavičienės, tai gali liudyti, jog problema yra neatpažįstama arba nepripažįstama.
Vienu ir kitu atveju tai tik patvirtina, jog būtina didinti visuomenės susirūpinimą ir žinias bei garsiai apie tai kalbėti, ko ir siekiama vykdant kampaniją „Vaikystė šešėlyje“, nes neišspręstos problemos ar krizės, lydinčios augančius vaikus iki suaugystės, paprastai „augina“ naujas problemas.