Vadoklių kultūros centro Jotainių padalinio meno vadovė Agnė Leleivienė jau trečius metus organizuoju jotainiečių kaupiamų kolekcijų parodas. Šįkart Jotainių kultūros įstaigoje surengta jos vyro Edgaro Leleivos žvejybinių masalų paroda „Hobis – mano gyvenimas“.
Kai švyti vyro akys
„Būtent vyro sukaupta žvejybinių masalų gausa ir pakišo tokią mintį – rengti kaupiamų kolekcijų parodas. Su vyru teko pasiderėti. Sutarėm, kad parodys visus, jei nepriekaištausiu ir nieko nesakysiu. Tai pažado laikausi – tyliu“, – šypsosi Agnė. O paklausta, ką reiškia gyventi su žveju, Agnė sako: „Man smagu, kad vyras turi hobį. Matau, kaip švyti jo akys, kai ruošiasi į žvejybą ir jos metu. Šiltuoju metų sezonu jis galėtų kiekvieną savaitgalį žvejoti ir daugiau nieko neveikti. Dėl to tenka ir pasiderėti, ir savo charakterį parodyti turiu, bet suprantu – jam tai – nepagydoma liga. Ir jeigu tai suteikia jam laimės, džiaugiuosi, kad randa, kur save realizuoti. Aišku, reikalų yra. Ir susibaram, nes masalų, švino rutuliukų, voblerių, kabliukų ar blizgių randu visuose namuose, susidėti juos ne visada mano vyras turi laiko.“
Dvasiškai atpalaiduoja
Tik šiomis dienomis Agnė džiaugiasi tvarka namuose, nes į parodą iškeliavo didžioji E. Leleivos įsigytų ir naudojamų žvejybinių spiningavimo masalų dalis. Nuo mažiausių masalų gaudyti ešeriams iki didžiausių – lydekoms ar netgi šamams. Parodoje galima pamatyti blizgių, sukrių, voblerių ir žvejo mėgstamų silikoninių masalų. Kadangi didžioji masalų parodos dalis yra skirta gaudyti lydekoms, o jų gaudymas skirtingais metų laikais skiriasi, tai Edgaras ir stengiasi turėti kuo didesnę masalų įvairovę šioms aštriadantėms suvilioti. Visi masalai įsigyti žvejybos reikmenų parduotuvėse, todėl neturi kažko tokio unikalaus, ko galbūt neturėtų kiti žvejai mėgėjai. Visgi Edgaras neslepia – pamačius internete įdomų masalą, jo tenka paieškoti net ir kitose užsienio šalyse. Tačiau asmeniškai jam įdomiausi masalai yra dideli ir dėl savo formų, spalvų tikroviškumo panašiausi į gyvas žuvis, kuriomis maitinasi plėšrūnės.
„Žvejyba – didžiausias mano gyvenimo hobis, todėl ir laisvalaikį praleidžiu žvejodamas. Žvejyboje praleistas laikas neįeina į gyvenimo trukmę. Šis laikas mane dvasiškai atpalaiduoja ir atitraukia nuo kasdienių rūpesčių. Manau, nemaža dalis visuomenės renkasi atostogas kelionėms po egzotines šalis, o aš renkuosi žvejybą Lietuvos ežeruose. Net kasmetinių atostogų dalį skiriu būtent žvejybai ir kartu su tėčiu plaukiojame po ežerus ieškodami trofėjinių laimikių. Vasaromis taip pat mėgstu stovyklauti su šeima ir draugais prie ežerų. Naktinė žvejyba su dugninėmis meškerėmis – taip pat yra mėgstamas žvejybos būdas, todėl pamažu ir žmoną pradedu įtraukti į žvejybos pasaulį“, – sako E. Leleiva.
Tikisi susiremti su šamu
Paklaustas apie pagautą didžiausią gyvenimo laimikį, Edgaras juokauja, kad tai žmona Agnė. O jei kalba apie žuvis, tai būtų laukinis karpis, dar vadinamas sezanu. 2023-iųjų spalio 15 dieną savo asmeninį rekordą Edgaras pagerino tris kartus per tą pačią naktį. Žvejodamas su draugu dugninėmis meškerėmis, tąsyk Švenčionėlių rajono ežere naktį pagavo tris karpius, kurių svoriai buvo: 7,0 kg 14,9 kg ir 19,8 kg.
„Su šiais monstriukais teko gerai pavargti, kol jie atsidūrė krante. Tas sugautas karpis, svėręs beveik dvidešimt kilogramų, mane priartino prie tos sugautos gyvenimo žuvies. Tačiau sau turiu išsikėlęs dar didesnių tikslų. Noriu susiremti su gėlųjų vandenų galiūnu – šamu. Arba sugauti seliavinę lydeką, sveriančią virš dešimties kilogramų“, – sako žvejys ir įvardija dar vieną prieš vienuolika metų pagautą laimikį – lydeką, kuri svėrė 5,5 kg.
Sėkmingai žvejybai – tinkami namų darbai
E. Leleivos didžioji giminės dalis yra kilusi iš Utenos rajono, todėl nenuostabu, jog visi vyrai – žvejai. Žvejoti Edgaras pradėjo nuo dešimties metų. Tad prieš dvidešimt penkerius metus senelis ir tėtis pradėjo jį mokyti šio amato.
„Visada būdavo įdomu klausytis pasakojimų apie trofėjinius laimikius ir jų gausą. Kol buvau paauglys, į žvejyba taip rimtai nežiūrėjau kaip dabar. Tais laikais užtekdavo paprastos meškerės su „Jūratės“ blizge, o dabar matot, kokių kolekcijų reikia žuvims pagauti“, – pasakojo Edgaras.
Jo manymu, sėkmingos žvejybos paslaptys slypi tinkamai atlikus namų darbus. „Žuvys yra jautrios nepalankiems orams – kaip rytų ar šiaurės vėjui, staigiam slėgio keitimuisi ar saulėtai dienai. Ta žvejybinių masalų gausa ir įvairovė, kurią sukaupiau, padeda išsirinkti kibų masalą, jį pritaikant pagal ežero tipą ar oro sąlygas. Pagal ežero gylį ir vandens skaidrumą pasirenku masalo dydį, svorį ir spalvą. Neslėpsiu – būna tokių žvejybų, kad net kibimo nesulaukiu. Ir tada nepadeda nei sukaupta patirtis, nei masalų gausa“, – teigė pašnekovas.
Žvejui nereikia linkėti sėkmės
Prieš kiekvieną žvejybą Edgaras iš anksto išsirenka ežerą, kuriame planuoja žvejoti ir internete apie jį susiranda reikiamos informacijos: kokie ežero gyliai (batimetriniai žemėlapiai), vandens skaidrumas, dominuojančios žuvies rūšys. Pasitikrina orų prognozes, t. y. temperatūrą, vėjo kryptį ir greitį, atmosferos slėgį ir net mėnulio fazę. Iš vakaro susitikrina žvejybinius įrankius, valtį ir išsirenka kibiausius masalus.
Anot Edgaro, geriausia jam žvejoti ežeruose iš valties šiltesniuoju metų laiku, nes atšiauriomis oro sąlygomis padidėja rizika susirgti. Tačiau net ir prastos oro sąlygos neatbaido nuo noro žvejoti. Žvejys renkasi didesnius ir gilius ežerus, kad masalams būtų kuo mažiau kliuvinių po vandeniu.
Kalbant apie sėkmingą žvejybą, Edgaras yra iš tėčio girdėjęs prietarų, jog žvejui nereikia linkėti sėkmės prieš žvejybą arba niekada neturėti žuvies produktų, nes tai prišaukia nesėkmingas žvejybas.
„Juokingiausi galbūt būtų, jog Neptūnui reikia duoklės už sėkmingą žvejybą, ar suerzinti žmoną, kad ši išplūstų prieš žvejybą. Pats gal daugiau prisilaikau vieno prietaro – niekada nesifotografuoju su svetimu laimikiu. Tokių kaip ritualų, kas padidintų sėkmę žvejyboje, nesu girdėjęs, bet jei atsirastų – tikrai išmokčiau“, – šypsojosi Edgaras ir pridūrė, kad pats į prietarus ar ritualus žiūri skeptiškai, labiau tiki, jog sėkmės garantas yra įdirbis ir sukaupta patirtis per visus žvejybinius metus.
Žuvies tiek, kiek leidžia taisyklės
Paklaustas, kodėl žvejai pagavę žuvį ją paleidžia, Edgaras paaiškino: „Vienareikšmiškai esu už žuvies paleidimą atgal į vandenį, o ypač trofėjinių laimikių. Manau. kiekvienas žvejys apsidžiaugia pagavęs didelę žuvį, bet jeigu nešime visas namo – greitai nebeturėsime kuo džiaugtis. Žuvies ištekliai taip greitai neatsistato, kaip mes jas suvalgome. Tad norėtųsi, jog trofėjinis laimikis džiugintų ne vieną žveją.“
Vis dėlto Edgaras pasiima laimikio tiek, kiek leidžia žvejo mėgėjo taisyklės. „Tikrai nereikia vilkti žuvies maišais namo, užtenka ir vienos sugautos žuvytės šeimynai paskanauti“, – sako žvejys. O pasidomėjus jo kulinariniais sugebėjimais virtuvėje ir ypač iš žuvies, Edgaras prisipažįsta neturintis kuo pasigirti ar nudžiuginti šeimos narių. Virtuvės amatą jis palieka žmonai, nes jos kulinariniais įgūdžiais pasitiki šimtu procentu.
„Agnė maistą gamina su meile, visada būna skanu. Ji labai vertina pagautą žuvį iš natūralių vandenų, gal tai man yra dar vienas stimulas labiau pasistengti žvejyboje. Stengiuosi dažnai nepiktnaudžiauti žmonos gerumu, nes paruošti žuvį tikrai yra ką veikti virtuvėje. Farširuota lydeka yra skaniausias patiekalas. Pats esu labiau linkęs į mėsos produktus, bet taip pat mėgstami yra ir žuvies kotletai. Visada pasijuokiu, jog jų suvalgau dvigubai daugiau nei mėsos kotletų“, – atviravo žvejys.
Brangus malonumas
Paklaustas, ar žvejyba brangus malonumas, Edgaras sako: „Manau, tai priklauso nuo to, kiek esi atsidavęs šiam hobiui. Man tai nebuvo pigus malonumas, nes tenka investuoti ne tik į žvejybinius masalus, reikia ir kokybiškų meškerių (kurių turiu tuziną), valties, sonaro, pašarų žuvims ir net aprangų. Pagal pasirinktą žvejybos būdą skiriasi ir žvejybinė įranga. Svarbiausia yra kokybiškos meškerės, o kokybė turi savo kainą. Neslėpsiu, dėl savo investicijų į žvejybos inventorių turėjau rimtų pokalbių su žmona“, – šypsojosi žvejys.
Edgaras sako, kol sveikata leis, tikrai neapleis žvejybos.
„Žiemos laikotarpis yra gan ilgas, tad tikrai tenka atrasti kitų pomėgių, kol nežvejoju, nes poledinės žūklės nesu didelis gerbėjas. Be žolės pjovimo vasaros dienomis, dar domiuosi krepšiniu. Kadangi Lietuvoje krepšinis – antra religija, o ir pats dirbu „Lietkabelio“ įmonėje, tai turbūt nereikia ir sakyti, jog sergu ir palaikau savo įmonės komandą. Dar šiek tiek prisiliečiu prie medžio darbų, ir lauko baldų gamyba man yra ne svetima“, – pasakojo jotainietis E. Leleiva.
