Lygiai kaip ir mums, augalų išgyvenimui yra būtinas vanduo, tačiau tai nereiškia, kad lapuotoji žaluma mėgaujasi liūtimis labiau už mus.
Susikaupus sunkiems, pilkiems debesims ir prapliupus lietui augalų reakcija yra staigi, nežabota ir artima „panikai“. Tokius staigmena tapusius rezultatus atskleidė naujasis tyrimas.
Kad ir kaip keistai tai gali skambėti (juk vis dėlto, vanduo augalams turėtų nešti gyvybę, o ne mirtį), ekspertų teigimu, drėgmė yra vienas iš kelių, kuriais tarp augalų plinta ligos. Kuo ilgiau lapas yra drėgnas, tuo didesnė tikimybė, kad čia įsikurs patogenas, rašo sciencealert.com.
„Kuomet ant lapo tyška lietaus lašas, mažyčiai vandens lašeliai rikošetu pasklinda visomis kryptimis. Šiuose lašeliuose gali būti bakterijų, virusų ir grybelinių sporų. Vos vienas lašas aplink augalus gali pasklisti 10 metrų skersmeniu,“ – sakė augalų biochemikas Harvey Millar iš Vakarinės Australijos universiteto.
Kitaip tariant, augalo reakcija į lietų primena mūsų pačių reakciją, kuomet kažkas ant mūsų nusičiaudi: tai nemalonu ir iš karto mus pasiunčia į apsauginę būseną.
Purškiamuoju buteliu imituojant lietų tarptautinė mokslininkų komanda stebėjo staigų mikroskopinių augalų pasikeitimų domino efektą, kurį paskatino galingas baltymas vadinamas Myc2.
Per pirmąsias 10 minučių po kontakto su vandeniu, augaluose sureagavo daugiau nei 700 genų ir dauguma šių genų toliau didino reakcijas dar maždaug ketvirtį valandos, keisdami augalo baltymą, transkripciją ir hormonų balansą, kol galiausiai sugrįžo į normalią būseną.
Po vienintelio prisilietimo prie vandens, autorių teigimu, šie augalai nedelsiant sukaupė signalinius junginius, tokius kaip kalcis, aktyvavo membranų atsakus į lietimą ir patyrė genomo masto transkripcinius pasikeitimus.
Tačiau nors šie pasikeitimai buvo tik momentiniai, pasikartojantis kontaktas galiausiai lėmė lėtesnį augalo augimą ir vėluojantį žydėjimą.
Tokiais pačiais signalais, kuriais augalai naudojosi skleisdami informaciją tarp lapų, taip pat yra naudojamasi ir komunikuojant su netoliese esančia augmenija.
Vienas iš daugelio chemikalų, gaminamų reaguojant į vandens lašelius, mokslininkų teigimu yra jazmono rūgštis, kuri reguliuoja daugybę psichologinių procesų, dalyvaujančių augalo augime ir jo kovoje su stresu.
Be to, kuomet jazmono chemikalai yra gabenami oru, jie leidžia kitiems augalams žinoti kas vyksta ir su kokiais būdais yra kovojama.
„Jei augalo kaimynai pajungia savo apsauginius mechanizmus, tuomet yra mažiau tikėtina, kad jie skleis ligą,“ – aiškina Millar. „Taigi tai pats geriausias augalų interesas, skleisti perspėjimą tarp aplinkinių augalų“.
Kiek anksčiau kitas tyrimas nustatė, kad kuomet augalai yra atakuojami, jie išvysto universalią kalbą, kuri kitus perspėja apie pavojingus plėšrūnus.