1940 m. birželio 15 d. išvakarėse, pateikusi ultimatumą Lietuvos vyriausybei, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką. Nieko nelaukiant, imtasi visų valstybinių institucijų naikinimo, visuomeninio gyvenimo sovietizacijos. Lietuva ne tik prarado nepriklausomybę, bet buvo sulaužyti ir žmonių likimai.
Lietuvos sovietizacija
Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresniojo muziejininko Donato Juzėno, okupavę Lietuvą sovietai pradėjo sovietizacijos procesą. Pirmiausia legalizavo komunistų partiją ir uždraudė iki okupacijos veikusias Lietuvių tautininkų sąjungą ir kitas partijas.
„Buvo legalizuota Lietuvos komunistų partija (LKP), organizuoti neteisėti vadinamojo Liaudies seimo rinkimai, falsifikuoti jų rezultatai. Prasidėjo Lietuvos visuomeninio gyvenimo, ekonomikos ir kultūros sovietizacija. Buvo uždrausta Lietuvių tautininkų sąjunga, neleista veikti kitoms politinėms partijoms, uždraustos visuomeninės jaunimo organizacijos, įvesta spaudos cenzūra, nacionalizuotos pramonės įmonės“, – pasakojo D. Juzėnas.
Lietuvos kariuomenė buvo įjungta į Raudonosios armijos sudėtį, pradėti gyventojų areštai.
„Lietuvos kariuomenė kaip 29-asis teritorinis šaulių korpusas įjungta į Raudonosios armijos sudėtį. Pakeisti vadai, dalis karininkų paleisti į atsargą, daliniams priskirti politiniai vadovai. 1940 m. liepos mėnesį sovietų saugumas (NKVD) pradėjo vykdyti Lietuvos gyventojų areštus. Pirmiausia buvo suimami asmenys, kurie nepriklausomoje Lietuvoje priklausė įvairioms politinėms partijoms, jaunimo organizacijoms, buvę valstybės tarnautojai, karininkai ir kt. Per liepos mėnesį visoje Lietuvoje suimta apie 700–800 žmonių“, – teigė istorikas.
Į NKVD akiratį pateko nemažai panevėžiečių.
„Panevėžyje buvo suimti: mokytojas Bronius Antanaitis, Švietimo ministerijos inspektorius, Tautininkų sąjungos narys ir organizacijos „Jaunoji Lietuva“ vadas Jonas Skučas, prekybininkas Michelis Svirskis, gimnazijos direktorius, Tautininkų sąjungos narys Jurgis Elisonas, pedagogas Petras Būtėnas ir kt. Panevėžio kalėjime atsidūrė ir Biržų žemės ūkio draugijos direktorius Jonas Mekas“, – vardino D. Juzėnas.
Taip pat Panevėžio apylinkėse sovietų saugumas suėmė buvusį ministrą.
„Netoli Vadaktų savo ūkyje suimtas buvęs nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras brigados generolas Julius Čaplikas. Jis atvežtas į Panevėžį, paskui išgabentas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Vėliau išvežtas į Maskvą ir sušaudytas. Nukentėjo ir kiti Panevėžio miesto bei apskrities gyventojai. Dalis suimtųjų vėliau buvo paleisti, kiti atsidūrė sovietiniuose lageriuose“, – pasakojo pašnekovas.
Pirmoji masinė deportacija
Praėjus maždaug metams po Lietuvos okupacijos, sovietai pradėjo masines tremtis į SSRS gilumą. 1941 m. pavasarį buvo slapta sudaryti tremtinių sąrašai.
„Trėmimas prasidėjo 1941 m. birželio 14-osios ankstų rytą. Jį vykdė SSRS Valstybės saugumo liaudies komisariato ir NKVD darbuotojai, milicininkai, jiems talkino vietiniai komunistai, vadinamieji sovietiniai aktyvistai, pirmiausia komjaunuoliai“, – apie tremties eigą kalbėjo muziejininkas.
Visoje Lietuvoje, įskaitant ir Panevėžį, tremiamieji buvo vežami į geležinkelio stotis ir grūdami į gyvulinius vagonus.
„Gyventojų deportacija Panevėžio mieste ir apskrityje, kaip ir visoje Lietuvoje, prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. Žmonės vežimais ir sunkvežimiais buvo vežami į Panevėžio geležinkelio stotį ir varomi į prekinius (gyvulinius) vagonus. Traukinio sąstatas kelias dienas stovėjo geležinkelio atšakoje prie Cukraus fabriko. Teritorija buvo aptverta spygliuota viela“, – pasakojo D. Juzėnas.
Istoriko pateiktais duomenimis, tą kartą iš Panevėžio apskrities buvo ištremti 603 žmonės. Iš jų į tremties vietas 526, o 77 į lagerius. Tarp išvežtųjų buvo daug žinomų Panevėžio kariškių, pedagogų, prekybininkų ir kitų profesijų žmonių.
Iš Lietuvos buvo ištremta apie 17600 žmonių. Vyrai (apie 4663) atskirti nuo šeimų ir kaip kaliniai išvežti į lagerius (kalinti Norilsko, Dudinkos, Lamos, Medvežij Ručejaus, Intos ir kituose lageriuose). Tremtis palietė visas Lietuvoje gyvenusias tautas – lietuvius, žydus, lenkus, rusus ir visus gyventojų sluoksnius.
Žudynės pirmosiomis karo dienomis
Okupantai vykdė ne tik tremtis, bet ir masines žudynes.
„1941 m. birželio 22 d. prasidėjus nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, sovietų okupantai traukdamiesi iš Lietuvos įvykdė eilę žiaurių nusikaltimų. Didžiausios žudynės įvykdytos Rainių miškelyje prie Telšių, Pravieniškių kalėjime, Panevėžyje prie Cukraus fabriko ir NKVD pastato (dabar Panevėžio kraštotyros muziejaus) rūsyje“, – teigė D. Juzėnas.
Suimtieji buvo nuvežti į vietą prie iškastų duobių.
„1941 m. birželio 25-osios rytą 19 politinių kalinių buvo nuvežti maždaug 300–400 metrų už Panevėžio cukraus fabriko, kur jau buvo iškastos duobės. Visi suimtieji sušaudyti, jų kūnai užkasti. Nužudytieji kaltinti dalyvavimu antisovietiniame sukilime ir kitaip veikę prieš sovietų valdžią. Dauguma aukų buvo Kupiškio valsčiaus gyventojai, išvakarėse suimti ir atvežti į Panevėžį“, –detalizuoja istorikas.
Muziejininkas pateikė ir tuo metu įvykius mačiusio liudytojo pasakojimą, kuris publikuotas 1942 m. laikraštyje „Panevėžio apygardos balsas“:
Į tą vietą atvažiavusi iš Panevėžio lengvoji mašina su rusų politrukais ir karininkais (taip atrodę iš jų apsivilkimo), o paskui ją kalėjimo mašina ir sunkvežimis, pilnas ginkluotų kareivių su šautuvais ir durtuvais. Mašinos sustojusios prie iškastos duobės. Pirmiausia iš lengvos mašinos išlipę politrukai ir karininkai, paskiau ginkluoti kareiviai ir visi apstoję iškastąją duobę. (…). Paskui du čekistai atidarę kalėjimo mašiną, į ją įšokę ir iš jos metę į duobę žmones. Į metamuosius iš parabėlių ir pistoletų šaudę ne eiliniai čekistai, bet vyresnieji politrukai ir karininkai. Tą darbą atlikę labai greitai, maždaug per 10–15 minučių.
1941 m. birželio 26 d. sovietų okupantai nukankino žinomus Panevėžio medikus. Nuo pat karo su nacistine Vokietija pradžios, Panevėžio ligoninė buvo paskelbta karine.
„Sužeisti Raudonosios armijos kariai, atgabenti į ligoninę iš tolimesnių karo apimtų vietovių, kėlė paniką, skundėsi, kad juos apšaudo „buožių gaujos“, t. y. lietuvių sukilėliai. Ligoninės medikai, gelbėdami sužeistuosius, dirbo po šešiolika valandų per parą. Birželio 26 d. ligoninę saugoję kariai ir komjaunuoliai pradėjo ieškoti gailestingosios sesers Zinaidos Kanis-Kanevičienės“, – pradėjo pasakoti istorikas.
„Pagal vieną versiją, ją norėta suimti už pasakytus žodžius „kada viskas baigsis“. Matyt sovietai įtarė, kad ji laukia vokiečių. Panikos ir keršto už nesėkmes fronte apimti sovietai, galėjo apkaltinti įvairiais nebūtais dalykais. Neradę seselės, kareiviai, apkaltinę jos slėpimu, suėmė chirurgus Stanislovą Mačiulį, Antaną Gudonį ir ligoninės direktorių, Chirurgijos skyriaus vedėją Juozą Žemgulį“, – tęsė Donatas Juzėnas.
Tai sužinojusi seselė pati pasidavė saugumiečiams, tikėdamasi išgelbėti gydytojus.
„Tačiau visi trys chirurgai, gailestingoji sesuo buvo tardyti ir žiauriai nukankinti. Saugumo rūsyje buvo nužudyti ir dar trys panevėžiečiai: technikas Vilhelmas Vaišvila, geležinkelietis Kazimieras Šlekys ir buhalterio padėjėjas Antanas Čibinskas“, – kalbėjo istorikas.
Pirmosios sovietų okupacijos aukų atminimas
Nacistinės Vokietijos pajėgos į Panevėžį įžengė 1941 m. birželio 27 dieną. Po dviejų dienų įvyko raudonojo teroro aukų laidotuvės. Po dviejų metų ligoninės kieme buvo atidengtas paminklas nužudytiems gydytojams.
„1944 m. grįžus sovietų okupantams gydytojo Jono Statkevičiaus iniciatyva paminklas slapta užkastas stovėjimo vietoje. Prasidėjus Lietuvoje atgimimui, Sąjūdžio Panevėžio grupės narių iniciatyva paminklas buvo atkastas ir atstatytas, o 1988 m. lapkričio 1 d. atidengtas dalyvaujant Panevėžio medikams, miesto visuomenei, Respublikinės chirurgų draugijos atstovams“, – teigė D. Juzėnas.
Žudynių vietose taip pat pagerbtas aukų atminimas.
„1942 m. žudynių vietoje netoli Panevėžio cukraus fabriko supiltas kalnelis ir pastatytas medinis kryžius. Birželio 28 d. vyko paminklinio kryžiaus šventinimas. Kryžių pašventino kun. Vladas Butvila. Pokariu kalnelis sunyko. 1989 m. atkurtas ir pašventintas kryžius, šalia pastatytas paminklinis akmuo ir atminimo sienelė su nužudytųjų pavardėmis“, – tęsė muziejininkas.
„1994 m. ant Panevėžio kraštotyros muziejaus pastato sienos buvo atidengta lenta stalinizmo aukoms atminti (autorius A. Vytėnas)“, – pridūrė Panevėžio kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkas Donatas Juzėnas.
Projektas vykdomas bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi.
„Laisvės kovos Panevėžio krašte“
Šis projektas yra skirtas leisti naują leidinių rubriką apie XX a. Panevėžio istoriją portale JP. Portalo korespondentai bendradarbiauja su Panevėžio kraštotyros muziejumi, kurio pagalba įvairioms istorinėms temoms randami pašnekovai, išlaikomas tekstų istorinis faktiškumas.
Visų straipsnių subjektas – istoriniai įvykiai Panevėžyje. Korespondentai aiškinsis, koks buvo Panevėžio miesto ir rajono vaidmuo šiuose įvykiuose: nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. iki jos atkūrimo 1990-aisiais.
Projektas vykdomas bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi. „Laisvės kovos Panevėžio krašte“ projektą remia Medijų rėmimo fondas.