1941 m. birželio 22 dieną prasidėjo SSRS ir Vokietijos karas. Nacistinei Vokietijai besiveržiant į Sovietų okupuotas teritorijas, lietuviai pradėjo sukilimą prieš sovietus, siekdami juos išstumti iš Lietuvos ir atkurti valstybės nepriklausomybę. Sukilimo pradžia sutapo su nacistinės Vokietijos ir SSRS karo pradžia – birželio 22 diena.
Sukilimas Lietuvoje
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyr. muziejininko Donato Pilkausko teigimu, sukilimo centru tapo Kaunas.
„Sukilimo centras buvo Kauno mieste – birželio 22 d. vakare užimtas radiofonas, organizuota jo apsauga ir imta ruoštis transliacijoms. Birželio 23 d. rytą Lietuvių aktyvistų fronto įgaliotinis Leonas Prapuolenis perskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir paskelbė sudarytos vyriausybės sąrašą. Pasipriešinimas įgavo platų mastą“, – pasakojo istorikas.
„Ypač išsiskyrė Kauno miestas ir apskritis, Švenčionių, Mažeikių, Panevėžio apskritys, Utenos miestas ir apskritis“, – apie tai, kaip skirtingose Lietuvos vietose buvo įsitraukiama į sukilimą, kalbėjo D. Pilkauskas.
Tačiau istorikai pabrėžia, kad ne visi sukilimo dalyviai buvo vedami patriotiškų paskatų.
„Istorikas S. Jegelevičius sukilėlius skirstė į 2 grupes, t. y. tikrieji sukilėliai ir galimi prisiplakėliai. Tikrieji sukilėliai su ginklu sukilo prieš sovietinius okupantus. Kitos grupės atstovai prie sukilimo prisidėjo tik į Lietuvą įžengus vokiečiams“, – pakomentavo Donatas Pilkauskas.
Birželio sukilimo dalyviams buvo suteiktas karių savanorių statusas.
Sukilimas Panevėžio apylinkėse
Sukilimas Panevėžio mieste ir apskrityje prasidėjo 1941 m. birželio 23 dieną. Sukilimo tikslas – paskelbti Lietuvos Nepriklausomybę ir perimti krašto valdymą.
Anot vyr. muziejininko, sukilėliai ginklus gavo, kur tik galėjo – dažniausiai iš besitraukiančių sovietų, kurie buvo nukauti arba savo ginklus paliko būstinėse.
„Pavyzdžiui, Raguvos valsčiuje buvo numušti du sovietų kariniai lėktuvai. Juose sukilėliai rado daug šovinių, kelis kulkosvaidžius ir ruošėsi pulti Raguvos miestelį“, – paaiškino D. Pilkauskas.
Istoriko vertinimu, Panevėžio apskrityje sukilimas vyko ganėtinai aktyviai.
„Aktyviausiai sukilimo dalyviai reiškėsi Ramygalos, Krekenavos valsčiuose, Nuajamiesčio, Raguvos valsčiuose. Aktyviai veikė ir sukilimo dalyviai Kupiškio mieste. Sukilimo išvakarėse Krekenavoje susikūrė 130 vyrų būrys, kuriam vadovavo Juozas Jackūnas. Tarp sukilimo dalyvių aktyviai reiškėsi ir Krekenavos šaulių būrio vadas Antanas Kiaunė“, – pasakojo vyr. muziejininkas.
Sukilėliai aktyviai dalyvavo kariniuose veiksmuose.
„Krekenavos sukilėliai nušovė NKVD darbuotoją Joną Belecką. Susišaudymo metu žuvo sukilimo dalyviai Antanas Kiaunė ir Antanas Kulikauskas. Kita sukilėlių grupė, vadovaujama Stasio Žuko, nušovė valsčiaus komjaunimo sekretorių Vladą Jalovecką. Taip pat Krekenavos valsčiuje sprogus granatai žuvo Birželio sukilimo dalyvis Jonas Grinkas“, – rašoma D. Pilkausko pateiktoje medžiagoje.
Krekenavos valsčiuje nustatyti maždaug 166 sukilimo dalyviai, Naujamiesčio valsčiuje 123, Raguvos 112, Ramygalos – 94 dalyviai.
D. Pilkauskas pabrėžia ir tamsiąją šio sukilimo pusę – žydų persekiojimus ir areštus.
„Užėjus vokiečiams, greta kovos prieš sovietinę valdžią, pradėti ir žydų tautybės piliečių areštai. Jie iš pradžių suimami kaip tarybiniai aktyvistai, vėliau ir dėl tautybės“, – paaiškino pašnekovas.
Sukilimas Panevėžio mieste
Aktyviai sukilimo dalyviai reiškėsi Panevėžio mieste.
„1941 m. birželio 25 d. įsteigtam Birželio sukilimo Panevėžio štabui vadovavo pulkininkas leitenantas Antanas Stapulionis. Štabo vienas uždavinių buvo prižiūrėti tvarką mieste. Plk. ltn. Antanas Stapulionis išleido įsakymą, kuriame teigiama, kad plėšikai bus šaudomi vietoje. Į visus iš miesto vedančius kelius buvo išsiuntinėti žvalgai. Birželio 25 d. sukilėlių iniciatyva išminuotas Piniavos tiltas ir „Maisto“ fabrikas. Panevėžio paštas taikiai perėjo į sukilėlių rankas“, – pasakojo Donatas Pilkauskas.
Birželio sukilimo štabas iš pradžių įsikūrė šaulių teatre, Respublikos gatvėje, netrukus persikėlė į Liaudies gatvę (dabar – A. Smetonos gatvė). Tačiau dar vyko susirėmimai su sovietais.
„Birželio 26 dieną šaudymas nesiliovė visą naktį, sukilėlių štabas vėl persikėlė į Dramos teatro patalpas. Iš teatro pastato buvo apšaudyti ir besitraukiantys raudonarmiečiai. Prie sukilėlių prisidėjo vis daugiau Panevėžio vyrų“, – apie kovas su besitraukiančiais sovietais kalbėjo vyr. muziejininkas.
Neilgai trukus, 1941 m. birželio 27 dieną, mieste suplevėsavo Trispalvės. Tą pačią dieną mieste pasirodė nacistinės Vokietijos kariuomenės daliniai.
„1941 metų birželio 27 dieną sukilėlių štabo nariai susitiko su vokiečių pareigūnais. Mieste iškeliamos tautinės vėliavos. Miesto pramonės įmonės įpareigojamos dirbti toliau. Sukilimo štabas birželio pabaigoje likviduojamas ir valdžia atiduodama lietuvių komendanto žinion“, – kovas Panevėžio mieste apibendrino istorikas.
Sukilėlių likimai
Nemažai sukilimo dalyvių pasitraukė į vakarus.
„Tarp sukilimo dalyvių buvo šaulių, todėl jiems grėsė bausmės ne tik už dalyvavimą sukilime, bet ir už įsitraukimą į uždraustos organizacijos veiklą. Likti Lietuvoje jiems buvo pavojinga. Dalis pasitraukusių į vakarus įstojo į vokiečių diversines žvalgybos mokyklas. Sukilimo dalyvis Bronius Meškauskas baigė diversinę mokyklą ir permestas į Lietuvos teritoriją. Jis žuvo partizaninėje kovoje 1946 m. vasario mėnesį, panašūs likimai ir kitų, baigusių šią mokyklą“, – teigė D. Pilkauskas.
Kita dalis sukilėlių liko Lietuvoje.
„Dauguma jų vis dėlto buvo ūkininkai, kuriems savo ūkius palikti buvo sunku. Jiems akivaizdžiai grėsė sovietinės represijos, todėl dalis savo gyvenimus baigė partizaninėje kovoje, miškuose, o kita dalis – sovietiniuose lageriuose“, – pasakojo istorikas.
Tačiau nebuvo pagailėta net ir tų, kurie sugebėjo išgyventi sovietinius lagerius.
„1955 m. rugsėjo 17 dieną buvo priimtas SSRS Aukščiausios Tarybos amnestijos aktas, kuriuo šios represijos pagaliau buvo užbaigtos. Tačiau lagerių kaliniams tuo kančios nesibaigė – 1957 m. sausio 21 d. paskelbtas LSSR Aukščiausios Tarybos įsakas, kuriuo tremtiniams ir politiniams kaliniams uždrausta grįžti į Lietuvą“, – teigė Panevėžio kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Projektas vykdomas bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi.
„Laisvės kovos Panevėžio krašte“
Šis projektas yra skirtas leisti naują leidinių rubriką apie XX a. Panevėžio istoriją portale JP. Portalo korespondentai bendradarbiauja su Panevėžio kraštotyros muziejumi, kurio pagalba įvairioms istorinėms temoms randami pašnekovai, išlaikomas tekstų istorinis faktiškumas.
Visų straipsnių subjektas – istoriniai įvykiai Panevėžyje. Korespondentai aiškinsis, koks buvo Panevėžio miesto ir rajono vaidmuo šiuose įvykiuose: nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. iki jos atkūrimo 1990-aisiais.
Projektas vykdomas bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi. „Laisvės kovos Panevėžio krašte“ projektą remia Medijų rėmimo fondas.
