6 vaikai, 11 anūkų ir 13 proanūkių – tai trakiškietės Stasės Miliauskienė gyvenimo turtas ir didžiausias džiaugsmas. Šypsodamasi moteris sako: „Mūsų daug, bet bus dar daugiau. Šiais metais sulauksiu dar dviejų proanūkių.“
Gausus būrys
S. Miliauskienei jau 83-eji. Pastaruosius 47 metus ji gyvena Panevėžio rajone, šalia Trakiškio esančiame Biliūnų kaime. Save ji laiko trakiškiete, nors jos vaikystė ir jaunystė prabėgo Kėdainių rajone, Truskavos apylinkėse. Ten ji susipažino su savo vyru Jonu, su kuriuo susilaukė 6 atžalų. Viena po kitos gimė dukros Eitutė, Vilma, Alė, Aušra, Rasa ir jau čia – Biliūnuose, sūnus Stasys. Didžioji dalis vaikų liko gyventi šalia Trakiškio. Tėvelių žemėje kuriasi namus ne tik Miliauskų vaikai, bet ir jų anūkai su proanūkiais. Kiek toliau – į Panevėžį nuo šeimos nuklydo Rasa ir šiuo metu Londone įsikūrusi Aušra.
Užaugo patys
Trakiškietė S. Miliauskienė įsitikinusi, kad šešių vaikų šeima nėra jau tokia didelė, esą tais laikais turėti tiek ir dar daugiau vaikų būdavo normalu. Tik auginti juos nebuvo lengva.
„Mūsų laikais argi tokie auginimai buvo kaip dabar. Vaikai dabar išpestinti. Man nebuvo kada su jais tupėti. Gavau 56 dienas prieš gimdymą ir 56 dienos po gimdymo. Neturėjau iš ko rinktis, reikėdavo tuos vaikelius vieną su kitu palikti. Taip didesni mažesnius prižiūrėjo arba kaimynės paprašydavau, kai jau nebūdavo kas daryti. Abudu su vyru visą laiką fermoj. Jis šėrė karves, o aš melžiau, dirbom taip ir nieks neklausė, ar tu gali ateiti, ar ne. Atėjo valandos ir leki į fermą. Tuo metu buvo sunkiau ir su pinigėliais, nieks gi tada už vaikus nemokėdavo. Stasys, kai gimė, 5 rublius gaudavau. Reikėjo užsidirbti, nors ir būdavo skaudu vienus juos palikti. Tiesiog neturėjom kito pasirinkimo. Džiaugiuosi už dabartinius tėvus, kurie dabar net dvejus metus gali sūpuoti savo mažylius. O man liūdna, kad aš savo vaikus taip nuskriaudžiau, jie patys užaugo, bet, ačiū Dievui, kad jie visi sveiki ir man anūkus dovanojo. Ko daugiau bereikia“, – sako S. Miliauskienė.
Kaip vienas kumštis
Vis dėlto, anot daugiavaikės mamos, savarankiškas vaikų augimas davė ir geros patirties. Augdami kartu ir vienas kitu nuolat besirūpindami vaikai tapo draugiški, suprantantys, užjaučiantys, vienas kitą palaikantys – lyg vienas kumštis. Ir kai visi per didžiąsias metų šventes, įskaitant ir Motinos dieną, suguža aplankyti mamos Stasės, nebelieka vietos nė kur apsisukti, o namai prisipildo juoko ir kalbų.
„Aš niekada nebūnu viena ir nesijaučiu vieniša. Tai vaikai, tai anūkai, tai proanūkiai užsuka. Būna, suvažiuoja vaikai paskyriam, kartais ir visi sulekia, tai mes jau čia nebetelpam prie stalo, tenka stipriai viens prie kito prisiglausti. Smagu, kai visi atvažiuoja“, – džiaugėsi S. Miliauskienė.
Kai darbas žmogų puošia…
Užauginusį didelį būrį vaikų, o dabar besidžiaugianti dar didesniu būriu anūkų ir proanūkių, Stasė spinduliuoja neišsenkama energija. Jos veidas visada švyti, o akys dega noru gyventi. S. Miliauskienė ir dabar veikli. Ji dainuoja folkloro ansamblyje „Margutis“, priklauso jau dvidešimt metų gyvuojančiam Trakiškio žolininkių rateliui, domisi kulinarija, puoselėja senovinius amatus, moka pjauti dalgiu, augina įvairias gėles ir vaistažoles, avis ir vištas, rūpinasi didžiuliu daržu. Pati atsineša malkų, balanų pasiskaldo. Jei reikia kur toliau pavažiuoti, nebijo sėsti ir ant dviračio.
Na, o kai kojos jau nebelaiko, moteris ramiai skaito spaudą, domisi naujienomis, kasdien klausosi žinių ir nepraleidžia savo mėgstamų serialų. Taip pat retsykiais pasimėgauja pirties teikiamais malonumas, tik į šalia tekančia upę nelenda, esą vanduo per šaltas.
Anksčiau S. Miliauskienė dar ir kojines, pirštines megzdavo, tik dabar apstojo, nes kaip ji sako, pirštai nebelaiko. Nuošalyje liko ir kulinarija. „Oi, tai kad jau nebėra ūpo. Rankos ne tos, nebemiklios. Kai turėjau gerą senovinį pečių, tai viską kepdavau, o prie orkaitės negaliu įprasti, nebedraugauju su kepiniais“, – prisipažįsta moteris.
Džiaugsmas dainuoti ir vaistažoles rinkti
Bene aktyviausia dabartinė S. Miliauskienės veikla, kur moteris save realizuoja, tai minėtame folklore ir žolininkių būrelyje.
„Ką tik atšventėm 35 metų „Margučio“ kolektyvo jubiliejų ir šiais metais jį pažymėjom kitaip. Ne kaip įprasta namuose su dainom, o pasidovanojom sau išvyką į Biržų rajoną. Dvargalių kaime yra toks avių ūkis, kuriame matėme jurtas iš avies vilnos. Visoms labai patiko, daug įspūdžių parsivežėme. Be to, šiemet laukia dar daug renginių, koncertų, dalyvausim Dainų šventėje, – džiaugėsi S. Miliauskienė. – O su Trakiškio žolininkėmis dirbam kaip pasiutusios. Kadangi aš jau prie vyresnių skaitausi, tai užsiimu žolės garinimu, jau vaistažolių taip aktyviai neberenku. Labai džiaugiuosi, kad visos esame draugės, puikiai sutariame. Nenoriu sėdėti tarp keturių sienų, nors ir daug judu apie namus. Dabar sodinsim bulves, sėsim morkas, burokėlius, agurkus, pomidorų prisidaiginau, laukia daug darbų, bet manęs jie nevargina ir džiaugiuosi, kad tam dar turiu sveikatos.“
