Pagal Europos solidarumo korpuso programą, į Panevėžį atvyko trys savanoriai iš Sakartvelo. Jaunuoliai savanoriavo trijose Panevėžio miesto įstaigose: „Vyturio“ progimnazijoje, šv. Juozapo globos namuose ir Atvirajame jaunimo centre.
Vedė noras tobulėti
Savanoriauti iš Sakartvelo atvykę Ekuna, Kristina ir Tedo savanorystės kelią pasirinko dėl asmeninio tobulėjimo siekių.
„Norėjau praturtinti savo pasaulėžiūrą nauja, neįprasta patirtimi. Todėl pasirinkau savanorystę užsienyje. Kai pildžiau paraišką, negalvojau apie jokią konkrečią šalį. Tačiau, kai sužinojau, kad vyksiu į Lietuvą, labai apsidžiaugiau, nes prieš metus čia savanoriavo draugė ir buvo labai patenkinta“, – pasakojo „Vyturio“ progimnazijoje savanoriavusi Ekuna Tsintskaladze.
O Kristina Shainidze pasirinko savanorystę užsienyje tam, kad tobulėtų už savo komforto zonos ribų.
„Jau kurį laiką savanoriavau Sakartvele. Tačiau nusprendžiau, jog pribrendo laikas išeiti iš komforto zonos, nes to reikia, jeigu noriu tobulėti, kaip asmenybė. Todėl logiška buvo pradėti ieškoti savanorystės užsienyje galimybių. Taip gavosi, kad Lietuva pasirinko mane, na, o aš tuo esu labai patenkinta – šią šalį galiu vadinti antraisiais savo namais“, – su šypsena pasakojo K. Shainidze.
Tuo tarpu Tedo atvyko į Lietuvą, siekdamas išmokti anglų kalbą ir įnešti naujų pokyčių į savo gyvenimą.
„Pajaučiau poreikį kažką pakeisti savo gyvenime. Taip pat labai norėjau pagilinti savo anglų kalbos žinias, todėl nusprendžiau, kad šiuos lūkesčius galiu išpildyti savanoriaudamas užsienyje. Labai džiaugiuosi, kad atvykau būtent į Lietuvą, kur daug žmonių moka anglų kalbą“, – džiaugėsi Tedo.
Savanoriavo 9 mėnesius
Šv. Juozapo globos namuose, Atvirajame jaunimo centre ir „Vyturio“ progimnazijoje savanoriai dirbo net 9 mėnesius.
„Aš savanoriavau šv. Juozapo globos namuose. Kiekviena diena buvo skirtinga, todėl visą laiką buvo labai įdomu, o patirtis neabejotinai praturtino mane, kaip žmogų. Stengiausi padaryti viską dėl žmonių, kurie čia gyvena ir padėti jiems, kuo tik galėjau. Ypač esu dėkinga įstaigos direktoriui Patrikui Skrudupiui, kuris labai rūpestingai prižiūri globos namus. Tai yra tiesiog nuostabus žmogus“, – nuoširdžiai kalbėjo Kristina.
Atvirajame jaunimo centre Tedo atliko gana rimtą vaidmenį.
„Tikrinau kompiuterių klasę, kitas patalpas, nemažai dirbau su pačiais centro vaikais ir, galima sakyti, prižiūrėjau tvarką“, – juokėsi Tedo.
„Ši patirtis man buvo labai naudinga ir džiaugiuosi, kad patekau savanoriauti būtent į šią vietą“, – pridūrė jaunuolis.
Ekuna taip pat pasigyrė turiningai praleistu laiku savanoriaujant „Vyturio“ progimnazijoje.
„Savanoriavau ne tik mokykloje, bet ir dalyvavau įvairiose veiklose. Mokykloje padėjau anglų kalbos mokytojams dirbti su mokiniais, kuriems reikėjo šiek tiek daugiau pagalbos, tobulinant kalbos žinias. Po pamokų lankiau psichologines grupes, o kartą per savaitę mokykloje organizavau kultūros valandėlę, kurioje mokiniai susipažino su sano šalimi, jos kultūra ir net virtuve“, – apie veiklas pasakojo E. Tsintskaladze.
Su Lietuva neatsisveikina
Lietuva ir Panevėžys savanoriams paliko neišdildomą įspūdį. Visi trys sako, jog čia dar grįš.
„Lietuva yra nuostabi šalis ir aš tikrai myliu šį kraštą. Man patiko žmonės, sutikti mokytojai ir vaikai. Ši patirtis nepakartojama ir į Lietuvą grįžti labai noriu“, – nedaugžodžiaudamas Lietuvą gyrė Tedo.
Kristina pabrėžė, jog su lietuviais ji net nedrįsta atsisveikinti.
„Jokių „sudie“ aš nesakau. Kaip tik, pabrėžiu, kad grįšiu ir neatsisveikinu. Todėl tariu tiesiog „iki pasimatymo“, nes Lietuva man reiškia labai daug. Tai yra mano antrieji namai, šalis, iš kurios tiek aš, tiek gimtasis Sakartvelas dar gali išmokti daug. O visi sutikti žmonės visada bus su manimi – jie jau užėmė vietą mano širdyje“, – šypsojosi Kristina.
Ekuna, negailėdama gražiausių žodžių sutiktiems žmonėms, irgi sakė, kad grįš į Lietuvą.
„Nesvarbu, kiek šalių beaplankyčiau, būtent Lietuvoje sutikti žmonės man yra brangiausi. Net sunku žodžiais išreikšti, ką man reiškia ši šalis. Tai mano pirmoji savanorystės patirtis užsienyje ir, jei tektų grįžti laiku ir vėl rinktis šalį savanorystei, be jokių abejonių pasirinkčiau Lietuvą. Širdingai dėkoju koordinatorei Robertai už viską, ką ji padarė dėl mūsų. Taip pat negaliu nepaminėti dar vienos mūsų mentorės ir mano brangios draugės Viktroijos Pletkutės, kuri mumis labai rūpinosi. Svajoju grįžti ir dar kartą pasimatyti su šiais nuostabiais žmonėmis“, – viltingai pareiškė Ekuna.
