Lietuvoje jau spalio paskutinė dekada. Šalnos ir vėjai nuveikė nemažai lapkričio darbų – praretino lapus, nuskainiojo žiedus. Iki spalio galo dar regėsime ir šiltesnių, saulėtų dienų, kurios visada nustebina savo reiškiniais. Kokie jie? Žinoma, pavasario tikėtis negalime, bet įsaulyje tarp žolių grojantis žiogas ar svirpiantis svirpliukas, plazdantis drugys yra lyg smagus geros nuotaikos blyksnis.
Gera nuotaika reikalinga ir gamtai. Nors ji čia suprantama ir kitaip nei mūsų pasaulyje, bet gyvūnams labai svarbu viskas, kas sukuria jaukumą. Ramybė prieš žiemą svarbu, nes dabar žvėrims ir paukščiams reikia sukaupti riebalų, pasiruošti energijos. Vidury laukų žoliaujančios stirnos, lesinėjančios kurapkos, gulbės giesmininkės ir migracijų pusiaukelėje apsistojusios žąsys visą dieną maitinasi, ilsisi čia pat ir vėl puola prie maisto.
Kita vertus, ne viskas taip paprasta. Maistas – svarbu. Tačiau geras gyvenimas susideda iš daugelio kitų svarbių dalykų. Kiekviena rūšis turi savų reikalavimų ir sąlygų. Tik pagalvokime – ar kas nors galėtų maitintis tik medžių žieve, kaip bebrai? Arba kaip ežys – rinkti sliekus? Ar to visiems pakaktų, kad galėtų laimingai gyventi? O kur dar pieva, eglynas, saulėtas girios pievos pakraštys?
Tik nesakykite, kad visa tai galima rasti bet kur. Gamtoje kaip niekur visur vertinami, branginami savo namai. O namai čia – ne trobelė su stogu ir gražiomis langinėmis.
Mūsų gamtoje ir aplinkoje tiek nežinomųjų… Tiems, kas pasiruošę ieškoti, stebėti ir pamatyti, gamta kaskart pasiūlo naujų dalykų. Štai kad ir paukščiai…
Pamenu ne tokius senus laikus, kai sakydavome, kad Lietuvoje randama 290, paskui – 300 paukščių rūšių. Šiandien žinome, kad jų kur kas daugiau – bent 350. Aktyvūs paukščių stebėtojai per paskutinius dešimtmečius surado, pamatė, nufotografavo mūsų kraštui visai nebūdingų, tik retkarčiais sušmėžuojančių rūšių. Kai kurios jų užmena savotiškas mįsles…
Lygiai prieš savaitę ornitologai savo tinkluose prie Juodkrantės aptiko sibirinį erškėtžvirblį – giesmininką, kurio pas mus, tiesą sakant, niekaip negalėtų būti. Tiesa, prieš keliolika metų vienas šios rūšies paukštis sugautas Ventės rage. Ši rūšis gyvena į rytus nuo Uralo kalnų, iki Čiukčijos pusiasalio, dažniau kalnuotose vietovėse.
Kaip ji čia pateko, sunku pasakyti. Galbūt paukštis galėjo supainioti skridimo kryptis. Kad taip gali būti, liudija ir faktas, jog sibirinių erškėžvirblių aptikta net Britų salose, o tai labai toli į vakarus nuo Uralo. Tačiau, pasirodo, tai ne šiaip sau atvejis – tą pačią dieną kitas šios rūšies paukštis tinkluose rastas ir Ventės rage, kitapus marių. Vadinasi, jų taip skrido ne vienas, tikriausiai ir ne du…
Sakysite, ar tai didelis įvykis – du visai mums nežinomos rūšies paukščiai? O kas nuo to pasikeitė? Iš esmės niekas nepasikeitė gamtoje, nes jiems vietos, ypač praskrendantiems, neužsibūnantiems, tikrai pakaks. Lesalo – taip pat. Tačiau tai yra ženklas ir akivaizdus parodymas, kaip mažai mes žinome apie gamtą. Be to, mes nespėjame kartu su kintančia gamta – juk joje nėra nei valstybių sienų, nei ilgametės strategijos. O gal ji yra, tik veikia pagal savus principus.
Mes vis dažniau kalbame apie invazines rūšis, apie svetimžemes. Ar čia taip pat viena iš tos strategijos krypčių? Būtume netoliaregiai, jei sakytume, kad gamtoje nėra tokio veržimosi į potencialiai naujas, laisvas vietas. Ar tai visada baigiasi naujų rūšių įsigalėjimu? Ne, nebūtinai, tačiau bandymai vis kartosis. Gamtoje niekas nestovi vietoje.
