Giedrė Šuminskaitė yra Raguvos gimnazijos socialinė pedagogė. Šį darbą ji pradėjo vos tik baigusi studijas 2009-aisiais. Karjeros pradžia buvo Ukmergėje ir tik tuomet, kai jos netenkino darbo sąlygos, moteris ėmė pragyvenimo šaltinio ieškoti kitur.
Darbo paieškos
„Dirbti mokykloje, su vaikais, man patiko, o tuo metu dar ne visos įstaigos turėjo socialinio pedagogo etatus, todėl savo gimtojoje Ukmergėje darbą radau vaikų dienos centre, vėliau vaikų darželyje. Tačiau tai manęs netenkino. Ėmiau dairytis aplinkiniuose rajonuose. Kaip tik 2012-ųjų vasarą pasirodė konkursas laisvai socialinio pedagogo vietai Raguvos gimnazijoje“, – apie atvykimą į Panevėžio rjoną pasakojo Giedrė.
„Atvežiau ir pateikiau dokumentus, buvau pakviesta į darbo pokalbį. Tuo metu į vieną vietą pretendavo, berods, septyni socialiniai pedagogai. Nesitikėjau būti atrinkta, tad nuoširdžiai nustebau, kai direktorė Asta Sakalauskienė paskutinę dieną prieš rugsėjo 1-ąją paskambino ir pranešė džiugią žinią“, – kalbėjo moteris.
Jaučiasi reikalinga
Pasak socialinės pedagogės, per devynerius darbo metus buvo skaudžių patirčių bei sudėtingų situacijų, kurias tekdavo spręsti ir priimti nelengvus sprendimus. „Tačiau, nepaisant sunkių dienų, gerųjų buvo kur kas daugiau. Džiugu, kai ateina patys vaikai, išsako savo problemas. Tuomet jauti, kad jie pasitiki tavimi, ir bandai jiems padėti. Tiesa, ne visada ir viskas būna mano galioje, tačiau mokėjimas išklausyti, suprasti, rasti padrąsinantį žodį, į šalį nustumti emocijas, padeda išlikti nuoširdžiu problemų sprendėju. Nesu nei per daug mokinių mėgiama, nei per daug nemėgiama darbuotoja, bet jaučiu, kad esu reikalinga“, – atviravo ji.
Taip pat Giedrė pabrėžė, jog per tiek darbo metų gimnazijos mokinius jau pažįsta, todėl žino, su kuriuo bendraujant reikia kalbėti griežčiau, reikliau, o su kuriuo verčiau pajuokauti, nes kitaip gali kilti konfliktas.
Vaikai – pasikeitė
Giedrės teigimu, per pastarąjį dešimtmetį vaikai nemažai pasikeitė. „Ši karta tapo daug laisvesnė, drąsesnė, emocionalesnė. Jie nebijo pasakyti, ką galvoja, drąsiai klausti to, kas jiems atrodo svarbu ir reikšminga, ko galbūt nedrįsta paklausti savo tėvų. Esant galimybei su vyresniais mokiniais diskutuojame, tačiau, jei atsakymo į klausimą neturiu, tuomet taip ir sakau, kad nežinau. Juk nesu visažinė“, – pasakojo moteris.
Jai ypač patinka dirbti su jaunesnio amžiaus vaikais. Jie smalsūs. „Jau kelerius metus vedu socialinių įgūdžių grupės užsiėmimus pradinių klasių mokiniams. Malonu eiti į veiklą, kai žinai, kad esi laukiama, kaskart tikimasi kažką naujo sužinoti ar išmokti. Veiklose taikau net ne vieną metodą, mokymo formą, gal dėl to ir vaikai noriai renkasi į užsiėmimus“, – džiaugėsi Raguvos gimnazijos darbuotoja.
Nors Giedrė dirba Raguvoje, ji iki šiol gyvena gimtojoje Ukmergėje. Kiekvieną rytą vykdama į darbą iš gimtinės ji apgalvoja, kokia bus ši diena, kokie einamieji darbai jos laukia. „Visada atrandu tokią veiklą, kuri motyvuoja, skatina žvelgti į priekį, todėl ir į darbą dažniausiai vykstu kaip į šventę – su noru ir pozityvumu. Jei Raguvoje man būtų blogai, manau, jau seniai būčiau darbo ieškojusi kitur. Bet per tiek darbo metų čia jaučiuosi sava“, – nuoširdžiai kalbėjo moteris.
Tolerancijos miestelis
Mokyklos bendruomenė ypač džiaugiasi jos kūrybiškumu ir įvairiomis idėjomis. Štai ir šiomis dienomis gimnazijoje galima pamatyt Tolerancijos miestelį. Pasiteiravus, kaip gimė tokia unikali idėja, Giedrė atskleidė, kad viskas prasidėjo tada, kai Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių rėžimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti paskelbė tarptautinės Tolerancijos dienos simbolį – Tolerancijos miestą.
„Kelionės į darbą ir iš jo metu ėmiau galvoti, kaip šią dieną paminėti. Kilo mintis pasiūlyti kiekvienai klasei sukurti po namelį ir vėliau sudėlioti miestelį. Tačiau artėjo kalėdinės šventės, todėl norėjosi tuo pačiu metu ir papuošti mokyklą. Idėją pasiūliau klasių vadovams, pakviečiau dalyvauti ir pavienius mokinius, jų šeimas. Visą lapkritį mokiniai galėjo kurti namelius pagal išmatavimo reikalavimus, su sąlyga, kad namelis būtų apšviestas. Artėjant akcijos pabaigai, nuoširdžiai nustebau, nes į mano kabinetą ėmė plūsti įvairiausi nameliai. Tikrai nesitikėjau tokios jų gausos“, – teigė idėjos iniciatorė.
Miesteliui po namelį pateikė ne tik kiekviena klasė po vieną, bet į akciją įsijungė ir atskiros mokinių grupelės, šeimos. Iš viso sulaukta 61 namelio. Giedrė juokėsi, jog teko pasukti galvą, kaip iš mažos parodėlės sudėlioti visą parodą, todėl Tolerancijos miestelis įsikūrė visame gimnazijos antro aukšto koridoriuje.
„Jame nestinga ir kalėdinių atributų, ir tolerancijos simbolių. Šalia miestelio, parengiau ir praėjusių penkerių metų nuotraukų parodą iš mokyklos gyvenimo. Tai tarsi atspindi miestelio esmę – vietos užtenka visiems. Tad antrame aukšte mokiniai vis dar žavisi ne tik Tolerancijos miesteliu, bet nuotraukose skuba surasti ir save“, – atviravo ji.
Palaikymo sulaukia
Moteris džiaugėsi, kad namelius gamino ne tik mokiniai, bet ir mokinių šeimos. „Gyvename skubėjimo laikotarpyje, kai laiko vis pritrūksta, tad bendra veikla, bendras darbas šeimos rate, mezga ryšį tarp vaikų ir tėvų, stiprina šeimos vertybes. Tikiu, kad kurdami namelį šeimos rate aptarė, kaip šeima supranta toleranciją, kas jiems yra svarbu. Labai norėtųsi, kad panašiose akcijose dalyvautų dar daugiau šeimų. Bendra veikla juk suartina žmones, pokalbio metu kažką kuriant ar gaminant galima išspręsti ne vieną problemą, aptarti rūpesčius ir džiaugsmus. Linkiu prieškalėdiniu laikotarpiu skirti vieni kitiems daugiau dėmesio, atrasti laiko bendrai veiklai, pomėgiams“, – linkėjo Giedrė.
Ji atviravo, jog per tiek metų įvairių iniciatyvų būta daug. „Smagu, kad visada sulaukiu palaikymo ir pagalbos iš gimnazijos administracijos, mokytojų, aptarnaujančio personalo. Esu komandos žmogus, todėl labai džiaugiuosi, kai veiklas įgyvendinu ne viena. Net ir tą patį Tolerancijos miestelį įrengti padėjo ne vienas gimnazijoje dirbantis žmogus. Gražios idėjos puošia žmogų, tačiau bendras jų realizavimas stiprina visą kolektyvą“, – pabrėžė moteris.
Socialinės iniciatyvos
„Tiesa, pastaraisiais metais pandemija šiek tiek apribojo visas galimybes iniciatyvoms, tačiau aš nepasiduodu. Ieškau kitokių veiklos būdų ir formų. Štai praėjusiais mokslo metais, kai ugdymas vyko iš namų, pajutau, kad paaugliams trūksta paprasto bendravimo, laisvų pokalbių, kuomet jie gali jaustis savimi, dėl nieko nesijaudinti. Sumaniau ir sukviečiau vyresniuosius mokinius į pasikalbėjimo popietes. Ne visi buvo drąsūs, bet jungtis į pokalbius niekas neversdavo. Kaskart popietėje turėdavome bendrai išrinktą temą, kurią analizuodavome, kalbėdavome. Kelis kartus į popietę esu kvietusi ir svečių, kurie dalijosi patirtimi, mintimis“, – tikino Giedrė.
Dažniausiai moters iniciatyvos būna susijusios su tiesioginiu socialinio pedagogo darbu: rajoninis renginys žalingų įpročių tema, patyčių prevencijos akcijos, Tarptautinės vaikų gynimo dienos akcija ir pan. „Labiausiai įstrigęs atmintyje renginys – prieš porą metų surengtas „Apsikabinimų rytas“ Pasaulinės psichinės sveikatos dienai paminėti. Su kolege išsinuomojome smagius personažų kostiumus ir ryte visus pasitikome prie durų su apkabinimu. Tą dieną Raguvos gimnazijoje lankėsi svečiai iš kito rajono. Juos taip pat sutikome ir apkabinome. Malonu matyti besišypsančius veidus, geras emocijas, girdėti šiltus žodžius. Tokios akcijos gimnazijoje tarsi pakeičia visą dieną. Atrodo, tuomet nei problemų, nei rūpesčių nelieka“, – šiltomis emocijomis dalijosi pedagogė.
Taip pat jau kelintus metus ji rašo socializacijos projektus ir vasarą rengia dienos stovyklas pradinukams. „Didžioji dalis gimnazijos mokinių yra bent vieną kartą buvę dienos stovykloje. Artėjant pavasario link vaikai jau ir patys ima domėtis, ar šiemet bus stovykla ir ką veiksime. Man labai patinka keliauti po Lietuvą, tad ir vaikus stengiuosi stovyklos metu vežti į edukacines išvykas, aplankyti gamtos objektus, nematytas vietas. Kaip ir kiekviena stovykla, neapsieiname be žaidimų, kūrybinės veiklos, aktyvaus laisvalaikio ir šiek tiek pramogų su pokštais“, – šypsojosi Giedrė.
