Su puodžiumi bei kūrėju Romu Galiausku susitikome Upytės tradicinių amatų centre, kur vyras jau kelerius metus dirba, veda edukacijas vaikams bei suaugusiesiems, palaiko pozityvią nuotaiką. Net arbatą susitikę gėrėme iš jo gamintų puodelių.
„Viskas, kas mūsų centre iš keramikos – Romo kūriniai. Jis – puikus puodžius, amatininkas, bičiulis, edukatorius. Romas yra pozityvo bomba! Be to, jis labai skaniai gamina! Norėčiau ypač pabrėžti, kad mūsų bičiulis – itin geros širdies žmogus. Romo dėka mes du kartus aukojome Ukrainai. Jis kepė pyragus, o mes juos pardavinėjome už auką, kurią pervedėme karo nusiaubtai šaliai“, – pasakojo tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė.
Vietoje armijos – seminarija
„Kaip žmogus aš jau solidaus amžiaus, o kaip keramikas – labai jaunas. Man – 52 metai, tačiau keramika mano gyvenime atsirado prieš dešimtmetį. Visą gyvenimą norėjau kažką veikti savo rankomis, tačiau viskas susiklostė pakankamai vėlai. Mano tėtis su keramika nieko bendro neturėjo, bet jis buvo labai nagingas. Tas mane žavėjo. Buvau jauniausias šešių vaikų šeimoje. Tad kaip pagrandukas visur sekiojau paskui tėtį ir mačiau, kaip jis dirbo rankomis. Aš taip pat norėjau viską liesti, jausti!“, – kalbėjo R. Galiauskas.
Kaip pats tikino, jo jaunystė sukosi aplink nepriklausomybės kovas, Sąjūdį, todėl buvo įprasta 20 valandą klausytis „Amerikos balso“, o 21 val. – Vatikano radijo. „Tėtis visuomet buvo ryškiai nusistatęs prieš tarybinę santvarką, todėl mano nuomonė apie laisvę buvo suformuota nuo mažų dienų“, – sakė puodžius.
Po vidurinės Romas mokėsi techniko-mechaniko specialybės. Ją įgijo ir du vyresnieji broliai. Vėliau Romas įstojo į hidromelioracijos technikumą, kur mokėsi ketverius metus iki 1989-ųjų. Nors tuomet jau vyko Sąjūdis, R. Galiauskas dar gavo kvietimą į armiją.
„Eiti kariauti aš tikrai nenorėjau, nes esu pacifistas. Taigi, slėpdamas nuo tėvų įstojau į kunigų seminariją, kad nereikėtų eiti į armiją. Pati religija ir joje analizuojami klausimai man buvo išties įdomūs. Seminarijoje mokiausi ketverius metus ir, artėjant metui, kada reikėjo įsipareigoti, nusprendžiau išvykti į Prancūziją savanoriauti. Ten dvejus metus pasavanoriavus mano pašaukimo klausimas labai paprastai išsisprendė: pamilau moterį, susilaukėme dukrelės“, – atviravo vyras.
Prancūzijoje praleidęs dešimtmetį, į Lietuvą jis su žmona ir dviem vaikais grįžo 2002-aisias.
„Grįžome į senelio sodybą Paberžio kaime. Senelis amžiaus pradžioje nusprendė, kad nuotakos bet kur nesives ir nori turėti savo sklypą, namą. Taigi, išdrįso išvykti užsidirbti į Jungtines Amerikos Valstijas. Grįžęs nusipirko sklypą, pasistatė namus. Į šią sodybą gyventi persikėlė mano tėtis su mama, o vėliau ir aš su šeima“, – dėstė kūrėjas bei pridūrė, jog Prancūzijoje troško, kad jo vaikai augtų gamtoje, o ne ant asfalto.
Kelias į keramiką
Grįžęs į gimtinę, R. Galiauskas įsidarbino keramikos įmonėje Dembavoje. „Po daugelio darbo metų įvyko konfliktas. Sakoma, kad toks konfliktas – geras dalykas, nes jame reikia pasirinkti – ar darysi tai, ką pats nori, ar tai, ko nori kiti. Nusprendžiau išeiti iš darbo ir pradėjau mokytis žiesti“, – kalbėjo puodžius.
„Neturėjau net žiedimo staklių. Pirmąsias gavau tokias labai labai senas, spardomas. Po kurio laiko Nomeda Marčėnaitė paskolino man savąsias, kurias vėliau perpirkau. Taip po truputį pradėjau mokytis bei gaminti dubenėlius, puodelius. Puikiai atsimenu savo pirmąjį didelį užsakymą, kurį pateikė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų katedra. Jie paprašė pagaminti penkiasdešimt puodelių. Tai mane labai motyvavo stengtis ir mokytis“, – atviravo R. Galiauskas.
Dar po kurio laiko pakvietimą dirbti gavo ir iš Upytės tradicinių amatų centro. Jie ieškojo žmogaus, dirbančio su moliu, kuris galėtų vesti edukacijas.
Apžiūrinėjant kūrėjo darbus, pastebima įdomi ir unikali simbolika. Pasiteiravus, iš kur semiasi įkvėpimo piešiniams, vyras teigė, jog pradėjus domėtis keramika, į jo rankas pakliuvo gera knygų serija.
„Joje buvo rašoma apie tekstilę, keramiką, architektūrą ir t. t. Ten surinkta visa senoji simbolika, iš kurios ir sėmiausi įkvėpimo piešiniams. Senieji elementai ant dirbinio pavirsta moderniais“, – aiškino jis bei pridūrė, kad šiuo metu jį labiausiai „veža“ darbas su skirtingų spalvų moliu.
Istorija apie kiaušinį
R. Galiauskas edukacijas vaikams ir suaugusiesiems veda ne tik Upytės tradicinių amatų centre, bet ir savo senelio sodyboje Paberžio kaime, Velžio seniūnijoje. Na, o edukacijų metu jis mėgsta pasakoti istoriją apie kiaušinį. Tai padeda lengviau paaiškinti kūrybos procesą.
„Viskas, kas yra pasaulyje atsiradę – iš kiaušinio. Tuo tikėjo mūsų protėviai. Juk ir dabar girdime dilemą „Kas atsirado pirmiau: višta ar kiaušinis?“ Aš sakau – kiaušinis! Protėviai teigė, kad kosmoso begalybėje buvo chaosas, o iš jo susiformavo kiaušinis. Jis nukrito, sudužo ir iš trynio susiformavo saulė, iš baltymo – vandenynas, iš lukšto – kalnai ir t. t. Man tai – labai artima, nes kurdamas aš irgi pasidarau kiaušinį, jį metu, bet kadangi jis šlapias, nedūžta… Tačiau iš jo aš kuriu savo pasaulį, nepriklausomą nuo kitų“, – istoriją dėstė keramikas.
Pokalbį šviesuolis užbaigia pridurdamas, jog keramika – lyg šokis. „Nors gyvenime nesu daug šokęs, bet, manau, kad tai labai panašu. Juk ir šokant poroje – vienas veda, kitas paklūsta, taip ir keramikoje – viena ranka stumia, kita traukiasi.“
