Žemės ūkio bendrovės „Jotainiai“ vadovas E. Čeponis: „Siekiu tęstinumo ir noriu padaryti dar daugiau“

AutoriusDOVILĖ BARVIČIŪTĖFotoŽIVILĖ VEČIORKUTĖ
E. Čeponis.

Daugiau nei prieš trisdešimt metų Jotainių kaime buvo įkurta žemės ūkio bendrovė „Jotainiai“. Nuo pat pirmos įsikūrimo dienos jai vadovavo visą gyvenimą atidavęs žemei ir gimtajam Panevėžio rajonui agronomas iš sielos gelmių – Antanas Algimantas Balčiūnas. Prieš penkerius metus žymiam ūkininkui iškeliavus į amžiną poilsį, jo vietą bendrovėje užėmė talentingas, užsispyręs, veržlus, tikslų siekiantis ir pozityvumu spinduliuojantis anūkas Eimantas Čeponis. Sekdamas senelio pėdomis, jaunas ūkininkas jau po truputį įleidžia šaknis Jotainiuose, kur gyvena ir didžioji dalis bendrovės specialistų ir eilinių darbuotojų.

Nuo praktikos iki vadovo

Prieš aštuonerius metus besimokydamas Aleksandro Stulginskio universiteto Inžinerijos fakultete Eimantas Čeponis į senelio vadovaujamos bendrovės duris pasibeldė prašydamas priimti jį į praktiką. Visa savo energija pasinėręs į gyvulininkystės intensyvinimą E. Čeponis bendrovėje liko iki šių dienų.

„Kaip patekau į bendrovę, sunku paaiškinti. 2011 metais teko pakeisti mokyklą, iš Paįstrio atvažiavau mokytis į Ramygalą. Tada įstojau į Aleksandro Stulginskio universiteto Inžinerijos fakultetą, o 2016 metais į senelio bendrovę atvažiavau atlikti praktikos. Iš karto apsiėmiau kuruoti gyvulininkystę. Tada čia buvo didžiule netvarka, bet viską tinkamai sudėliojus į lentynas pradėjo augti pieno gamybos produktyvumas. O 2019 metais, kai labai netikėtai mirė senelis, tapau bendrovės vadovu“, – pasakojo E. Čeponis.

E. Čeponis.

Pasitiko bemiegės naktys

„Kai senelis dar buvo gyvas, bendrovėje jis manęs neprileisdavo. Niekur. Tiesiog jis buvo toks žmogus, ant savęs viską laikė, niekur nieko neprileisdavo, net ir prie žemių. Tik gyvulininkystėje buvo vieta, todėl ir pradėjau ją prižiūrėti. Visgi perėjimas, kai senelis nebegalėjo dirbti ir kai man reikėjo „sėsti ant deklaracijų“, buvo kažkoks košmariškas. Per naktį turėjau perprasti sistemą, kaip tą daryti. O ir 2019 metai buvo sunkūs dėl to, kad bendrovėje vyko visi patikrinimai, kokie tik begali būti. Apturėjau visko: nuo priešgaisrinių patikrinimų iki valstybinės mokesčių ar darbo inspekcijų. Tai buvo kosminiai metai ir bemiegės naktys“, – prisimena E. Čeponis.

Į problemas žvelgia pozityviai

Dabar įmonės vadovas kiek lengviau atsikvepia. „Tai mišrus ūkis, grįžtam prie burokų, nes eilę metų jie nebuvo auginami. O sekasi tai kaip ir visiems ūkininkams – šūdinai, tragedija, kenčiam. Ne veltui važiavome į Vilnių streikuoti“, – sako E. Čeponis.

Po penkerių metų vadovavimo bendrovei Eimantas kelia tik vieną tikslą – svarbiausia išsilaikyti, bent jau išgyventi.

„Dvejus metus reikės pakentėti. Stabdome visus planuotus pirkimus, nes nežinome, kaip viskas klostysis toliau. Bet kokiu atveju į visas problemas stengiuosi žiūrėti pozityviai, norisi išlaikyti visus darbuotojus. Nes jeigu kaime nebeliks bendrovės – 70 žmonių liks be darbo“, – sako E. Čeponis.

E. Čeponis.

Nuo svajonės iki realybės

Paklaustas, kodėl pasirinko būtent ūkio sritį, Eimantas atviras: „Tą irgi sunku pasakyti. Pradžioje lyg tai buvo svajonė. Nuo vaikystės važinėjau tarp mašinų, traktorių, kombainų. Ir manyčiau, kad visi artimieji, draugai, pažįstami tikėjosi pamainos. O vėliau ir atsakomybė atėjo, norėjosi tęstinumo to, kas jau yra sukurta, kas iškelta. Ir suprantama, norisi padaryti dar daugiau, dar geriau, dar stipriau, įsiamžinti ir palikti akcentą“, – sako bendrovės direktorius.

O kad tą pavyktų įgyvendinti, tenka kraustytis arčiau bendrovės. E. Čeponis gimė ir augo Paįstryje, tačiau šiuo metu jau baigia įsirengti naujus namus pačiuose Jotainiuose.

„Jau aštuoneri metai kiekvieną dieną į darbą važiuoju 45 kilometrus. Kelias jau per daug matytas, nusibodo tas pats vaizdas ir tos pačios duobės kelyje. Mieste gyventi nesinori, kaimas yra kaimas. Man reikia daug vietos ir erdvės. Čia didesni medžioklių plotai, yra kieme vietos automobiliui ar keturračiui pasistatyti. Pirtelė, kubiliukas – mieste taip nebus, nepasidarysi. Todėl čia man labai gera. Turiu kur ir kuo kvėpuoti“, – kaimo privalumus vardijo pašnekovas.

Atviras visiems

Jotainiuose besikurdamas žemės ūkio bendrovės vadovas daug prisideda tiek prie gimtojo Paįstrio, tiek prie Jotainių bendruomenių, kultūros įstaigų ar socialinių problemų sprendimo. Ir nors dažniausias tokio bendradarbiavimo pavyzdys yra finansinė parama, tačiau E. Čeponis mielai širdį atveria ir tada, kai bendruomenei reikalinga bet kokia pagalba, kaip pavyzdžiui technika, su kuria galima kažką išvežti ar atvežti.

„Paįstryje aš gimęs ir augęs, visos išvaikščiotos pakrantės, o Jotainiuose toliau tęsiu tą patį. Negaliu apleisti nė vieno. Abu kaimukai mano širdyje“, – sako Eimantas.

Bendrovės direktorius mielai pasitinka ir kiekvieną smalsuolį. Dar vasarą Jotainių kultūros įstaiga vaikams organizavo stovyklą, kurios metu stovyklautojai aplankė Jotainiuose esančią žemės ūkio bendrovę, o Eimantas supažindino ir papasakojo apie bendrovėje naudojamus ir turimus kombainus, traktorius, sėjamąsias, kultivatorius ir visą kitą techniką, naudojamą žemės ūkyje.

E. Čeponis.

Atgaiva sielai – kelionės

Po visų darbų ūkininkas poilsį ir ramybę atranda arba medžioklėje, arba keliaudamas. Rudenį jis aplankė Madagaskarą, kur suprato, kiek iš tiesų mes daug visko turime.

„Į Lietuvą grįžau nuleistomis rankomis. Ten vaikai nieko neturi, ant žemės miega, akmuo po galva padėtas, o buteliukas gazuoto gėrimo jiems didžiausia laimė. Tada supanti, kad per daug viskuo aptekęs esi. Dažnai tokios kelionės priverčia ir susimąstyti, ir apsidairyti aplinkui, ir dar kartą iš naujo įvertini tai, ką turime čia ir dabar“, – sako E. Čeponis.


1 komentarai

Vytas 2024-02-05 10:59 at 10:59

Kažkaip įdomu pasidarė, kuo bendrovė skiriasi nuo ūkininko ūkio. Jei jau senelis nieko neprileisdavo, po jo vadovavimą perėmė anūkas, ar galima įsivaizduot kad vadovu galėtų būti perrinktas kas nors kitas?

Atsakyti

Palikti komentarą

* JP.lt už komentarų turinį neatsako. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. JP.lt pasilieka teisę šalinti necenzūrinius, nekultūringus ir neetiškus skaitytojų komentarus, kaip ir tuos, kuriais skatinama visuomenės grupių nesantaika, šmeižiami ar įžeidinėjami žmonės, o duomenis apie tai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduoti teisėsaugos institucijoms. JP.lt skatina komentuoti atsakingai ir gerbti kitų skaitytojų nuomonę.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Puodžius iš Upytės R. Galiauskas: „Molis man pasakoja istoriją“

confident-noyce

Panevėžio rajono pasakorė J. Karaliūnienė: „Reikia nebijoti daryti tai, ko trokšta širdis“

confident-noyce

Bernatonietė V. Petrauskienė apie gyvenimą kaime: „Sustok, akimirka žavinga“

confident-noyce

Naujausi straipsniai

Šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Sutikti Skaityti daugiau