„Kai laukiausi, galvojau, kad bus gėlės ir oksitocino jūros, o kai gimė vaikas, visas lūkestis subliuško…“, – tokia patirtimi dalijasi 35-erių Marija (vardas pakeistas). Vaiko gimimas paprastai asocijuojasi su džiugiomis emocijomis, tačiau realybė dažnai būna kitokia.
Kūno pokyčiai, stiprūs vidiniai išgyvenimai, įprastos kasdienybės praradimas – tai tik keli dalykai, kuriuos patiria ką tik kūdikio susilaukusios moterys. Skirtingi šaltiniai teigia, kad melancholija po gimdymo užklumpa 50–80 procentų moterų, o pagalbos kreipiasi palyginti maža jų dalis.
Moterys, patiriančios depresiją ar melancholiją po gimdymo, atskleidžia itin jautrius savo išgyvenimus:
„Aš negalėjau miegoti, valgyti, jaučiausi beviltiška, pati blogiausia mama, kuri nieko nesugeba, pastoviai verkiau. Viskas prasidėjo kartu su žindymo problemomis, buvo sunku susitaikyti, kad niekas nevyksta taip, kaip planavau ir tikėjausi, kad bus“, – atvirai kalba Marija.
Daugiau apie po gimdymo užklumpančius sunkumus, jų metu patiriamus išgyvenimus ir pagalbos poreikį pasakoja programos „Drauge“, kuri tėvams teikia emocinę paramą, vadovė, psichologė Jonė Piekuraitė-Dudėnė.
Melanchonija po gimdymo ir pogimdyvinė depresija – kuo jos skiriasi?
Melanchonija po gimdymo nėra sutrikimas, o būsena, kai moteris patiria staigią nuotaikų kaitą, liūdesį, nerimą, irzlumą, pasimetimo jausmus. Vis tik, tai nesutrukdo pasirūpinti savimi ir vaiku, o savijauta palaipsniui gerėja. Šiuo laikotarpiu depresija nediagnozuojama, nes manoma, kad tai natūrali reakcija į vaiko gimimą, t.y., didelius pokyčius.
Jeigu tokia būsena užsitęsia, galima įtarti depresiją. Iki 20 proc. pagimdžiusių moterų serga depresija, t.y., maždaug 1 iš 6 šeimų susiduria su pogimdyvine depresija. Sakau šeimų, nes, moters išgyvenama pogimdyvinė depresija paliečia visą šeimą. Nors dauguma moterų mano, kad pogimdyvinė depresija prasideda iškart po gimdymo, ji gali būti diagnozuota net ir pusmetis ar metai po jo.
Dažniausiai kalbant apie pogimdyvinę depresiją, įprasta galvoti, kad su ja susiduria tik moterys. Ar tai tiesa?
Ne, depresines nuotaikas po gimdymo gali išgyventi ir vyrai. Jiems neretai trūksta informacijos apie tai, nes vyrauja stipraus vyro įvaizdžio kultas, o pagrindinis dėmesys būna nukreiptas į moterį ir vaiką. Šios aplinkybės didina riziką nepastebėti vyrų depresijos.
Vyrų depresija gali turėti tų pačių neigiamų pasekmių visai šeimai kaip ir moters depresija. Svarbu kreiptis pagalbos ir tokiu būdu pasirūpinti savimi ir savo šeima.
Kokie simptomai galėtų padėti atpažinti pogimdyvinę depresiją?
Tokių požymių yra ne vienas: tai ir miego sutrikimai, vyraujantis liūdesys, prislėgta nuotaika, tuštumos jausmas, energijos ir motyvacijos stoka, perdėtas nerimas dėl kūdikio sveikatos, kuris net trukdo ilsėtis, kai būtų galima, vengimas bendrauti su artimaisiais, pakitęs svoris ir dingęs apetitas.
Taip pat gali būti sunku arba visiškai neįmanoma jausti meilės ir prisirišimo vaikui, kilti pyktis, kurį dažnai lydi kaltė. Su tuo gali atsirasti ir savižudiškos mintys ar ketinimai, kartais – net noras sužaloti vaiką ar kad jo apskritai nebūtų. Tokiais momentais ypač svarbu suteikti pagalbą, kad tokios mintys nevirstų realybe ir netaptų skaudžiomis tragedijomis.
Mūsų draugai „Mama mums rūpi“ adaptavo klausimyną, kuris gali padėti geriau suprasti, ar patiriami išgyvenimai gali būti depresijos signalas. Klausimyną rasite čia.
Ar yra koks nors faktorius, kuris lemia, kad moteris suserga pogimdyvine depresija? Galbūt tam būtina nėštumo metu ar po jo išgyventi kokią nors krizę, pavyzdžiui, skyrybas?
Ne, nebūtinai. Kartais moteris gali būti sirgusi depresija praeityje ir nėštumas bei gimdymas tarsi ją sugrąžina. Taip pat pastebima, kad didesnę riziką susirgti turi jaunos mamos ar tos, kurios stokoja socialinio palaikymo.
Kartais tai būna tiesiog susiję su hormonų pokyčiais po gimdymo. Lūkesčiai ir įsivaizdavimas, kuris neatitinka realybės, neplanuotas ir stresą keliantis nėštumas, nenoras turėti vaikų taip pat gali prie to priartinti.
Įtakos gali turėti ir paties gimdymo aplinkybės – skubotas cezario pjūvis ar hospitalizacija nėštumo metu. Patirtas fizinis ar žodinis smurtas, kitos itin nepalankios aplinkybės taip pat yra stiprūs rizikos faktoriai. Natūralu, kad moters kūnui išgyventi pogimdyvinius hormonų pokyčius dar sunkiau.
Programa „Drauge“ padeda sudėtingą gyvenimo etapą išgyvenantiems tėvams, veikiausiai, tarp jų yra ir turinčių pogimdyvinę depresiją. Ką iš jų girdite? Kaip jos apibūdina savo būseną?
Taip, programoje tikrai yra moterų, kurios patiria pogimdyvinės depresijos simptomus ir kreipiasi pagalbos, nes jaučiasi vienišos, neturi su kuo kartu išbūti šiame etape. Visada skatiname kreiptis ir į specialistus, jeigu matome, kad reikia jų pagalbos. Visgi, moterys taip pat mini, kad joms trūksta paprasto pokalbio su eiliniu žmogumi, tačiau mokančiu klausytis ir neteisti.
Minėjote, kad 1 iš 6 moterų serga pogimdyvine depresija ir kad čia labai svarbu sulaukti pagalbos. Kokia situacija yra dabar? Ar jos kreipiamasi pakankamai?
Liūdna, tačiau tik maždaug 20 procentų moterų, turinčių depresijos simptomų, kreipiasi pagalbos. Nemaža dalis jų jaučia gėdą, bijo aplinkinių pasmerkimo, kaltinimų, kad yra bloga mama. Tačiau svarbu nelikti vienoms su tokia savijauta ir pasitarti su žmogumi ar specialistu, kuriuo pasitikima. Psichologas ar psichiatras yra tie žmonės, kurie gali padėti išbūti su sunkiomis emocijomis, o, laikui bėgant, ir pasijusti geriau.
Depresiją turinčios moterys negali tiesiog susiimti, ko kartais iš jų tikisi aplinka. Čia tas pats, kaip prašytume sergančio žmogaus nekosėti. Rūpestis ir tinkama pagalba yra ypač svarbu norint išvengti sukrečiančių įvykių.
Svarbu pagalbos ieškoti pas savo sričių specialistus, o ar yra paprastų kasdienių būdų, kuriais pogimdyvine depresija serganti moteris galėtų sau padėti?
Iš tokių dalykų galėtų padėti dažnesnis išėjimas į lauką, pasivaikščiojimas gryname ore, lūkesčių sau ir vaikui sumažinimas, sveika mityba, žalingų įpročių atsisakymas, kiek tai įmanoma, kokybiškesnis miegas. Svarbu kalbėti apie savo sunkumus ir nelikti vieniems – kuo dažniau bendrauti su artimaisiais ir draugais, susirasti palaikančią bendruomenę, išbandyti psichoterapiją.
