Šeštadienį, sausio 18 d. Panevėžyje, „Kalnapilio“ arenoje duetas „Patruliai“ pradės savo jubiliejinį turą „20 metų – pasileidžiam plaukus!“ Jo išvakarėse atlikėjai svarsto, kad visuomet scenoje buvo „palaidais plaukais“ – nevengė nuotykių. Dueto nariai Algirdas Radzevičius ir Juozas Butnorius interviu dalijasi savo smagiais prisiminimais iš nueito muzikinio kelio.
Algirdai, „Patruliai“ susiformavo prieš 20 metų. Ką laikai atspirties tašku?
Pasirodymą TV projekte „Nacionalinė muzikos lyga“. Ten Žilvinas Žvagulis pateko į superfinalą, kuriame turėjo susikauti, berods, su „Delfinais“. Mes tuo metu su Žvaguliu jau baliavodavome jo klube „Muzikinis angaras“ ir per vieną vakarėlį, jau smagiai paūliavojus, Žilva sako: „O gal padarom tokį bajerį…“ Taip ir nutiko mūsų pirmas kartas televizijoje. Man ir tuometiniam „patruliui“ Milgedui pasiuvo aprangas, neva stilizuotas uniformas, ir mes atsidūrėme scenoje. Baisu nebuvo – buvo labai linksma.
Kaip reagavo šou verslo kolegos?
Smagiai, nes tada dar neatrodė, kad mes stipriai atidarysime duris ir žengsime su visa jėga į šou verslą. Tuo momentu dar niekam netrukdėme.
Ar reikėjo dėl „Patrulių“ išeiti iš darbo policijoje?
Aš jau planavau tai padaryti. Tiesiog sutapo, kad gegužės 31 d. įvyko mūsų pirmasis pasirodymas, o po kelių savaičių išėjau iš tarnybos, nes gavau pasiūlymą dirbti viename iš bankų.
Kada supratai, kad gali gyventi iš muzikos?
Vyko Ž. Žvagulio 40-metis Palangos estradoje, mums tapęs labai geru tramplynu, nes ten tuo metu buvo patys geriausi, filmavo televizija, Arūnas Valinskas vedė renginį. Įšokome į šventę galingai, prisistatėme taip, kad apie mus staiga sužinojo visi ir ėmė kviesti koncertuoti, nors dar net neturėjome normalios programos.
Gandai apie jus išties sklandė po visą Lietuvą. Šou vakarėliuose staiga tapdavote „broliais Cicinais“ ir visus pralinksmindavote smagiomis Ryčio Cicino parodijomis. Ar teko tuomet susitikti su pačiu Ryčiu? Galbūt jis buvo įsižeidęs?
Jau seniai pažinojome vienas kitą. Kad įsižeistų – tikrai ne. Rytis Cicinas yra vienas sveikiausią humoro jausmą turinčių žmonių Lietuvos estradoje.
Ar per 20 metų teko sutikti scenos superherojų, kurie atrodė keliomis galvomis aukštesni, autoritetai?
Tais laikais visi autoritetai į vieną festivalį tilpdavo. Dabar grupių ir atlikėjų – labai daug. O tada… su Česlovu Gabaliu, A. Valinsku jau bendravome, dar iki starto juos visus pažinojau. Tuo metu dar būdavo ir Gytis Paškevičius, Edmundas Kučinskas… Jie man visada atrodė tarsi iš kito pasaulio. Su „biplanais“ šauniai bendravome, su Milgiu policijos renginius organizuodavome – juos pasikviesdavome.
Kaip pasikeitė Lietuvos muzikos pasaulis per 20 metų?
Labai stipriai. Anksčiau nuolat kildavo problemų su garsu, nes kultūros centrai ar savo šventes organizuojančios bendruomenės į tai žiūrėjo gana atmestinai: pinigų nebuvo, o aparatūra – brangi. Legendinė frazė, pasakyta ne mums vieniems: „Taigi žmonės susirinko jūsų pažiūrėti, o ne paklausyti…“ Laimei, tai labai pasikeitė, įvyko daug lūžių. Kita vertus, mes patys tada buvome lengvabūdžiai: pasilieki po koncerto, eini, kur kviečia, pirmi žingsniai – esi visų draugas. Populiarumas auga, gatvėje atpažįsta, lieki ir siauti iki ryto, kitą dieną pasipurtai ir toliau važiuoji. Dabar to nebėra, nes atsakomybė jau visai kita, požiūris – kitas.
Yra buvę, kad nenuvažiuotumėte į koncertą?
Ne. Bet kad nuvažiavęs į Šilalę, scenoje sakai „labas, Šilute!“ ar Švenčionėliuose sveikiniesi su Šalčininkėliais – tai tikrai yra buvę. (Juokiasi.) Bet su humoru išsisukdavome.
Juozai, kokie trys įsimintiniausi dalykai nutiko per tavo muzikinę karjerą, kai net negalėjai patikėti, kad tai vyksta tavo gyvenime?
Lengvas klausimas, nes mano gyvenime buvo trys muzikiniai etapai. Pirmas, kai mane pakvietė į „Ventukus“. Negalėjau tuo patikėti, nes labai norėjau ten patekti. Tame laikotarpyje nutiko daug esminių ir labai brangių patirčių, viena įsimintiniausių – kai su „Ventukais“ nukeliavome į Italiją, Vatikaną, ir Popiežius Jonas Paulius II-asis suteikė man asmeninį palaiminimą. Antrasis etapas prasidėjo, kai grįžau iš kariuomenės ir nusprendžiau pradėti solinę karjerą. Tuomet gavau pasiūlymą iš televizijos šou „Muzikos akademija“. Sudalyvavau tame projekte ir visai neblogai man ten pasisekė. O trečiasis etapas prasidėjo, kai jau buvau bekeliantis sparnus svetur, bet paskambino Algis ir pasiūlė prisijungti prie „Patrulių“.
Kur ketinai emigruoti?
Jau turėjau bilietus į Norvegiją. Buvau pasiryžęs sunkiai dirbti, norėjosi perkrauti galvą. Kai Algelis pakvietė dainuoti „Patruliuose“, viskas vėl apsivertė. Taip jis ir nutraukė mano emigraciją.
Algirdai, kas paskatino pasirinkti būtent Juozą?
Tuo metu antrasis mano partneris – Gytis – pasitraukė ir reikėjo žmogaus. O su Juozu jau buvome susitikę, jis turėjo renginių organizavimo įmonę, pasikviesdavo mus. Kalbėjomės su Ž. Žvaguliu ir nebežinau, kuris pirmas jį prisiminė, bet prieš akis iškilo fainas, dainuojantis, grojantis žmogus.
Kai paskambinau, jis buvo patyręs stiprių išgyvenimų, tiesiog norėjo išvažiuoti. Pričiupau Juozą savo skambučiu. Nežinia, kaip kitu atveju būtų pasisukę viskas, tiek jam, tiek man.
Bet pasisuko taip, kad jau daugiau nei 10 metų koncertuojate kartu, vien pastarąjį mėnesį surengėte 20 koncertų. Nekyla abejonių, kad nutinka įvairiausių nuotykių…
Su Juozu važiuodami šnekamės: kai pagalvojame, istorijų – tiek daug, bet nieko pasakoti negalima, nes nepagražinsi, neapipinsi, o papasakojęs tikrai gali emigruoti iš Lietuvos. (Juokiasi.) Man visas mūsų kelias – kosmosas, labai daug visko buvę.
O yra buvę „force majeure“ – kai turėjote rimtų iššūkių, galbūt net nutraukusių koncertus?
Yra buvusi tokia nebloga audrelė. Buvo suplanuotas koncertas netoli Laukuvos, prie labai gražaus ežero. Tačiau tokia kruša ėmė daužyti, kad priekyje važiavusiam kolegai pusę mašinos užpylė. Nežinome, ką daryti, organizatorius telefonu neatsiliepia. Na, atvykome į vietą, bet dar porą valandų dangus maišėsi su žeme, audra su kruša buvo tokia agresyvi, kad lauke užmuštų, visi pasislėpę sėdėjo. Bet staiga – lyg Dievulis užuolaidą būtų atitraukęs: vėl saulytė, ir iš visur ėmė lįsti žmonės, per valandėlę prisipildė visas laukas. Ir mes tą vakarą koncertavome basi, nes neįmanoma buvo pasiekti scenos per išplaktą lauką su savo batukais. Per lietingus lauko koncertus ne kartą ir mikrofonas yra davęs per lūpas – elektros iškrova. Esu ir Nidos mašalų prisivalgęs…
Regis, mašalai būdavo neišvengiama Nidos festivalio dalis…
O mes kažkodėl visi atvykdavome baltai apsirengę! Turbūt fantazijos nebuvo daug: vasara, pajūrys – ir rengiesi baltai. O ten – pats mašalų pikas. Išsižioji ant scenos – ir jau pilna burna. Pamenu, ugniagesius kvietė į Preilą – neva gaisras, juodi dūmai kyla, dega. Nuvažiuoja – o ten mašalų debesys.
Baltais rūbais apsirengęs niekur negali atsisėsti – visur žalia, kaip garnys ant vienos kojos turi stovėti. Prieš 17 metų festivalyje, kažkuriame Nidos viešbučių, su Č. Gabaliu turėjome kambarius vienas priešais kitą. Dieną – karšta, langai atlapoti, viskas gerai, o paryčiais grįžtame, jis rakina duris ir negali patikėti: kadangi pamiršo uždaryti langą, sienos, lubos, lovos – žalios. Mašalų buvo tiek, kad siaubas. Teko pas save jį priimti.
Juozai, kur dažniausiai klausotės savo naujų dainų, kai gaunate iš studijos jau pabaigtus variantus?
Neretai naujienų klausomės atskirai. Jei namuose – per ausines, jei kelyje – pasileidžiame automobilyje. Jei sutampa, kad tuo metu automobilyje būname kartu su Algeliu, tai ir visu garsu perklausome, ir pajudame, pasveikiname vienas kitą.
Pastaruoju metu paleidote į pasaulį daug naujų, profesionalių vaizdo klipų. Juozai, atskleisk – kokių patyrėte nuotykių, juos filmuodami?
Pastarąjį kartą Klaipėdos Žvejų rūmuose filmavome dainos „Susikūriau šentę sau“ klipą. Labai energingas kūrinys, reikėjo neblogai pasidraskyti, kad galėtume perteikti energiją žiūrovams. Repetuojame prieš pat filmavimą, ir girdime tokį garsą – triokšt. Pasirodo, Algio kelnių klynas plyšo. (Juokiasi.)
Savo jubiliejinį turą sausio 18 d. pradedate Panevėžyje, „Kalnapilio“ arenoje. Kokias asociacijas kelia šis miestas?
Juozas: Ten gyvena daug mano giminės: brolis su šeima, pusbroliai, vaikystėje ten esu nemažai laiko praleidęs, prisiminimai – gražūs ir faini.
Algirdas: Mano amžiną atilsį tėvelis – iš Panevėžio, ten – ir kapai senelių. Su močiute mudviem neteko susitikti, bet senelį spėjau pažinti. Kaskart būdamas Panevėžyje užsuku į kapines, pagerbiu.
Mokate kalbėti „panevėžiuodami“?
Kad ir kaip norėtume – nepavyksta! Lyg ir genų šiek tiek yra, bet vis tiek mes – iš Žemaitijos ir „Panvėžią dialėkc“ sunkiai įkandamas. (Juokiasi.) Bet to krašto publika – draugiška, mylinti. Koncertas, tikime, bus labai geras.
Juozai, ruošdamiesi turui, vienoje arenų pasistatėte palapinę ir nufilmavote savo rytinę emociją…
Palapinę statėme Šiaulių arenoje, kurioje koncertuosime kovo 8 d. Buvo didelis galvosūkis, kaip ją ištempti ir kuoliukus sukišti į betoną. (Juokiasi.) Tiesą sakant, niekada negalvojau, kad teks basomis kojomis, pižaminiais šortais palakstyti po tuščią areną. Bet nuotaika buvo labai gera. O kai filmuodami tą medžiagą prožektoriais ėmėme šviesti į tribūnas, puikiai pamenu, kaip per kūną nuėjo šiurpuliukai, nes tuomet pradėjau suvokti, kad artėja mūsų arenos.
„Žemaitukai“, „Grupė 2“, „Husarai“, „Lietuvaičiai“, „Karaliai“ – vyriškų kolektyvų, duetų labai daug. Kaip manote, turėjote įtakos jų atsiradimui?
Algirdas: Istoriškai žiūrint, „Patruliai“ turbūt buvo pirmas toks duetas nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, neskaičiuojant „Naktinių personų“, bet ten – kita istorija, kita muzika. Vėliau atsiradę „Du Donatai“ pakeitė muzikos stilių, prie kurio pradėjo taikytis ir kiti. Naujų kolektyvų, einančių mūsų keliu, net nepažįstu. Bet mes puikiai sutariame su „Grupe 2“ ir „Žemaitukais“, tarpusavyje labai gražiai bendraujame, mylime ir palaikome vieni kitus, Linas iš „Žemaitukų“ ir dainų mums parašo, turime bendrų projektų. Vertinu tai, nes šou versle turėti ir kolegas, ir draugus yra turtas.
Kas bus kitaip arenose, nei jūsų įprastuose koncertuose?
Visų pirma, mūsų ant scenos bus daugiau nei įprastai – koncertuosime devyniese, labai nuoširdžiai tam ruošiamės, repetuojame, dirbame su muzikos grupe, pritariančiomis vokalistėmis. Na, ir arenų koncertuose prie mūsų prisijungs komikas Justinas Jankevičius. Bus smagu. Tai – 20-mečio koncertai, o arenos leidžia dar stipriau iššauti fantazijai. Vežamės ekranus, gerą garsą, bus kokybiški ir linksmi šou. Būtų įdomu susitikti ir su tais klausytojais, kurie jau senokai nebuvę „Patrulių“ koncertuose – jų tikrai lauks siurprizas, kaip mes pasikeitėme per tiek metų, ir, žinoma, tik į gera! Radijo stotys groja mūsų dainas, hitai muzikos platformose renka milijonus perklausų, bet jūs dar neįsivaizduojate, kaip fantastiškai tai suskambės gyvai, arenose!
