„Apie Lietuvą žinojau labai mažai“, – pasakoja fotografas iš Prancūzijos Danas Hermouet, nuo rugsėjo gyvenantis Panevėžyje. Šiame mieste jis pasiliko po to, kai su iš čia kilusia Vaida Andrijauskaite požeminiame vandens rezervuare atidarė parodą apie vandentiekio darbuotojų darbą. „Susitikimai su jais man padėjo suprasti lietuvių identitetą ir šalies istoriją“, – sako menininkas.
Pramoninis turizmas – sparčiai pasaulyje populiarėjanti turizmo kryptis. Lietuvoje savo pramone bene labiausiai garsėja Panevėžys. Čia įsikūrusios daugybė gamyklų, lankytojai gali artimiau susipažinti su jų istorija, produktais bei jų gamybos procesais. Tiesa, pramonės paveldo objektai pastaruoju metu tampa vietomis, kuriose galima mėgautis ir meno kūriniais ar spektakliais. Kūrėjų duetui V. Andrijauskaitei ir D. Hermouet pramoninės erdvės yra ne tik vieta, kurioje jie gali eksponuoti savo projektus, bet ir įkvėpimo šaltiniu ir savotiškomis ateities projektų drobėmis.
Tiesa, vieną jų projektą gali apžiūrėti visi, kurie planuoja užsukti į Panevėžį, – praėjusių metų rudenį kūrėjai pristatė fotografijų parodą „Vandens veidas“. Fotografijas menininkai iškabino po žeme esančiame ir porą dešimtmečių nenaudojamame „Aukštaitijos vandenų“ rezervuare, kuriame tvyro ypatinga ir galerijai neįprasta atmosfera. (Tiesa, norintys aplankyti parodą turi susisiekti su įmonės darbuotojais ir iš anksto susitarti dėl galimybės apžiūrėti netradicinę, po žeme įsikūrusią galeriją – rezervuarą.).
„Mano tėtis 35-erius metus dirbo prie vandentiekio, tad, būdama vaikas, kartais važiuodavau kartu su juo į darbą. Pamenu, tėtis niekada negalėdavo praeiti pro įvairius šulinius ar vandens įrenginius – visada pasakodavo, kas ir kaip vyksta“, – prisiminė Vaida, gimusi ir augusi Panevėžyje ir puikiai pažįstanti miesto erdves.
Daugiau nei 10 metų V. Andrijauskaitė dirbo įvairiuose Didžiosios Britanijos universitetuose, šiuo metu ji yra tarptautinių švietimo programų direktorė – kuria ir su komanda įgyvendina programas, skirtas Rytų Azijos ir JAV rinkoms.
„Turbūt po trylikos gyvenimo užsienyje metų viršų paėmė namų ilgesys. Dar gyvendama Didžiojoje Britanijoje sugalvojau, kad noriu parodyti nematomą vandentiekio darbuotojų gyvenimo pusę, pasidalyti ja su Panevėžiu. Kadangi jau ne vienus metus kūrybiškai bendradarbiaujame su Danu, pasikviečiau jį prisijungti ir savo idėją pateikėme „Aukštaitijos vandenims“, kurie kaip tik minėjo 60-ąjį gimtadienį. Iš tiesų ir daugelis įmonės darbuotojų čia dirba ne vieną dešimtmetį, tad tikiuosi, kad mūsų paroda buvo jiems savotiška dovana“, – atskleidė Vaida.
Įdomu tai, kad rugsėjį į parodos atidarymą atvykę Vaida ir Danas taip ir pasiliko Panevėžyje. Gimęs ir augęs Prancūzijoje D. Hermouet porą dešimtmečių gyveno Velse. Septynis kartus apkeliavęs pasaulį su įvairiomis muzikos grupėmis kaip garso inžinierius ir pasaulinių turų vadovas, jis dabar atsiduoda fotografijai ir meno objektams.
Būtent jis fiksavo vandentiekio darbuotojų darbo užkulisius, su jais leisdavo dienas, gėrė kavą ir stengėsi užmegzti ryšį, kad paskui galėtų juos įamžinti. „Nemoku lietuvių kalbos, tad negalėjau su jais pasikalbėti, tačiau stengiausi įsilieti į jų rutiną, leidau su jais dienas, naktis, ankstyvus rytus, kad prieš objektyvą nebūtų susikaustę, kad galėčiau atverti tą nematomą jų darbo pusę. Buvau apstulbęs matydamas, kaip kai kurie net ir šaltą žiemą dirba be pirštinių ir pan. Stengiausi parodyti ne tik jų darbo svarbą, bet ir akimirkas, kuriose galbūt žmonės paprastai neįžvelgia estetikos (pvz., vandens valymas), ją atskleisti“, – pasakojo Danas.
Jis sakė, kad panašūs projektai leido ne tik vietos gyventojams geriau pažinti savo miestą ar miestiečių akims nematytas jo erdves, bet ir jam geriau pažinti Lietuvą. „Supratau, kiek nedaug žinojau apie šią šalį. Dabar Lietuva man yra kur kas daugiau nei tos pora eilučių, kažkada perskaitytų istorijos vadovėlyje. Supratau, kiek mažai žinojau apie skaudžią šio krašto istoriją, okupacijas, Sausio 13-ąją ar pan. Buvimas su vietos žmonėmis man padėjo suprasti ir lietuvių identitetą ir istoriją“, – pasakojo Danas, mūsų kraštą pažinęs per kūrybinius projektus.
Nuo rudens Panevėžyje įsikūręs fotografas jau kvėpuoja naujomis idėjomis ir galvoja, kaip užmegzti bendradarbiavimą su čia esančiomis pramonės įmonėmis, savo kūryboje panaudoti stiklą ir kitokias žaliavas. „Nors čia atvykęs galvojau apie grįžimą į Jungtinę Karalystę, supratau, kad čia yra daugybė galimybių ir žaliavų, kurias galėčiau panaudoti savo darbams. Pavyzdžiui, bendradarbiaudamas su fabriku „Panevėžio stiklas“ galėčiau savo fotografijas perkelti ant stiklo“, – pasakojo jis.
Prie didmiesčių triukšmo ir šurmulio pratęs kūrėjas patikina, kad tokiame mieste kaip Panevėžys jis gali stabtelti ir pamatyti dalykus, kurių kitur galbūt nebūtų galėjęs pamatyti. „Esu daug keliavęs po pasaulį, buvęs ir Londone, ir Niujorke. Tai niekada nesustojantys miestai. Tačiau man svarbu atsiriboti nuo to, kas mane blaško ir tiesiog rasti erdvės, kurioje nelėkdamas galiu stebėti ir pamatyti dalykus. Kitaip pažvelgti į tai, kas, rodos, įprasta ir nestebina. Be to, Panevėžys nemažas miestas, jame tam tikros galimybės ribojamos, tačiau tai ir veda į priekį ieškoti sprendimų. Tai man labai patinka“, – svarsto D. Hermouet.
Ir Danas, ir Vaida tikri – jokiame kitame pasaulio krašte jie neturėtų tokių galimybių kurti, atrasti ir išreikšti save, kaip Panevėžy. „Neveikiančios gamyklos, fabrikai tampa meno erdvėmis, o nebenaudojamos žaliavos, atliekos tampa mums inspiracijomis“, – apie tai, kaip menas suteikia antrą gyvenimą vietoms ir objektams kalba Vaida.
Be to, ji įsitikinusi, kad menas netradicinėse vietose yra patrauklesnis žmonėms, kurie galbūt paprastai menu nesidomi ir į galerijas neužsuka. „Jis labiau prieinamas, pajaučiamas ir suprantamas. Jau pati vieta gali būti papildomu kontekstu menui“, – pridūrė projektų koordinatorė ir bendraautorė.
Panašiai kalba ir Danas: „Galėjau eiti seniai išbandytu keliu ir savo darbus eksponuoti galerijose ant baltų sienų, tačiau nemanau, kad tai taip giliai paveiktų ir sudomintų žmones. Pramoninės erdvės suteikia galimybių kitaip pasikalbėti su auditorija ir pasakyti tai, ką norėjau išreikšti savo darbais.“
Duetas jau gyvena nauju projektu „Dabarties ekranas“. Anksčiau Panevėžyje veikusi „Ekrano“ gamykla, anot Vaidos, anuomet buvo miestas mieste, čia dirbo tūkstančiai žmonių, jie darbe mezgė pažintis, kūrė šeimas. „Kai kam ši istorija labai skaudi – nebeliko gamyklos, kuriai ne vienas atidavė dešimtmečius savo gyvenimo“, – kalbėjo ji.
Projekte „Vandens veidas“ menininkai akcentavo darbininkų rankas, o dabar sakosi norintys visiems parodyti buvusių „Ekrano“ darbuotojų, kuriuos patys panevėžiečiai vadina tiesiog ekraniečiais, akis ir papasakoti istorijas, neišlikusias nei knygose, nei filmuose. „Ant gamyklos teritorijoje esančių išorinių pastatų sienų norime eksponuoti fotografines freskas. Tai bus savotiška įvažiuojamoji galerija, ją bus galima apžiūrėti iš lauko. Bus sudarytas žemėlapis, kaip freskas surasti, ir jų reikės ieškoti visoje gamyklos teritorijoje“, – apie projektą, kurį jau rudenį tikisi pristatyti visuomenei, pasakoja V. Andrijauskaitė.
