1918-1920 metai Lietuvos istorijoje pažymėti krauju. Nepriklausomybei tik išaušus, nauja šalis turėjo kovoti trimis frontais – su Sovietų Rusija, su Lenkija ir su iš Latvijos besiveržiančiais bermontininkų būriais. Panevėžys irgi nukentėjo nuo karinių veiksmų.
Mūšiai dėl Panevėžio apskrities
Panevėžys labiausiai nukentėjo nuo Sovietų Rusijos okupacijos. Miestą 1919 metų Sausio 7 d. okupavo Sovietų Rusijos kariuomenė. Miestas buvo mūšių įkarštyje – Lietuvos kariuomenė kovo 27 d. Panevėžį išvadavo, tačiau balandžio 5 d. Raudonoji armija miestą okupavo dar kart. Gegužės 19 d. sėkmingai įvyko antroji Panevėžio išvadavimo operacija.
Tačiau kovos dar nesibaigė. Anot Panevėžio kraštotyros muziejaus vyr. muziejininko Donato Pilkausko, vyko atkaklūs mūšiai ir už miesto ribų.
„Gegužės 18 dieną Raudonoji armija pulta bombarduojant ir kulkosvaidžiais net septynis kartus. Lėktuvai kylo iš Kėdainių. Gegužės 19 d. 5 kartus pultas Panevėžys ir geležinkelis iki Kupiškio. Gegužės 20 dieną pultas besitraukiančių Raudonosios armijos dalinių traukinys, susprogdintas traukinys su 40 vagonų ir paimta daug amunicijos bei maisto atsargų“, – apie kovas Panevėžio ribose pasakojo D. Pilkauskas.
„Gegužės 21 dieną bombarduotas Subačius. Gegužės 18 dieną kautynėse ties Ėriškių kaimu žuvo karininkas Jonas Nastopka. Tai buvo pirmas žuvęs Panevėžio atskirojo bataliono karininkas. Po atkaklių kautynių gegužės 19 dieną Panevėžys buvo išvaduotas. Kaip rašė Vyriausias kariuomenės vadas gen. S.Žukauskas, ,,narsi Lietuvos kariuomenė paėmė Panevėžį ‘‘, – tęsė istorikas.
Lietuvių kariuomenė greitai veržėsi į visą Panevėžio apskritį.
„Gegužės 21 dieną Raudonoji armija dar bandė pereiti į kontrpuolimą ir atsiėmė dalį Panevėžio srities teritorijų. Tačiau Panevėžio miestas užimtas nebebuvo. Gegužės 23 dieną Raudonoji armija ėmė trauktis Kupiškio link. Gegužės pabaigoje, užimant Subačiaus miestelį, kaip karo grobis paimti 2 Raudonosios armijos traukiniai. Birželio 1 d. užimtas Kupiškio miestas“, – apie Panevėžio bataliono karines operacijas pasakojo vyr. muziejininkas.
Kovų padariniai mieste ir kiti frontai
Trumpa bolševikų okupacija mieste paliko aiškius pėdsakus.
„Išvaduotame Panevėžyje buvo palikti ryškūs okupantų pėdsakai: miesto gyventojai buvo apiplėšti, neįtikę valdžiai miestiečiai atsidūrę kalėjime, gatvėse mėtėsi Panevėžio darbininkų tarybos išleisti pinigai (dabartiniu metu jie tapę bibliografine retenybe)“, – rašoma D. Pilkausko medžiagoje.
Bolševikai netrukus išvaryti iš visos Lietuvos.
„1919 m. rugpjūčio pabaigoje Raudonoji armija galutinai išstumta iš Lietuvos. 1919 metų spalio 9 d. už narsą kovose su raudonąja armija Panevėžio bataliono vadas Jonas Variakojis ir instruktorius Maksimas Katchė apdovanoti Vyties kryžiais“, – teigė istorikas.
Vis dėlto Panevėžio bataliono karių prireikė ir kituose frontuose – tiek su lenkais, tiek su bermontininkais.
„1919 metų spalį Panevėžio batalionas išvyko į bermontininkų frontą, dalyvavo kautynėse su bermontininkais ties Šiauliais ir kitose Lietuvos vietovėse“, – tęsiama Donato Pilkausko medžiagoje.
Bermontininkai – tai po Pirmojo pasaulinio karo sudaryta rusų baltagvardiečių ir vokiečių kariuomenė. Ši kariuomenė buvo įpareigota likti Baltijos šalyse tam, kad jas apsaugotų nuo Raudonosios armijos. Kai 1919 m. bermontininkai pasirodė Kuršėnuose, Lietuvos vyriausybė reikalavo, kad jie išsikraustytų iš Lietuvos.
Tačiau reikalavimų jie nepaisė, dėl ko susidarė bermontininkų frontas. Bermontininkai užėmė didelę Latvijos dalį, Lietuvoje – Biržus, Šiaulius, Radviliškį, Raseinius, Jurbarką, Linkuvą. Jie puldinėjo vietinius gyventojus, plėšikavo. Tiek Latvija, tiek Lietuva sutriuškino bermontininkų kariuomenę. Vokietija bermontininkus priėmė į savo globą ir ši kariuomenė ten pasitraukė.
Po to Panevėžio batalionas perkeltas į lenkų frontą.
„1919 metų lapkričio 1 d. Panevėžio batalionas pavadintas 4-tuoju pėstininkų pulku, o gruodžio 29 d. jam suteiktas 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko vardas. 1920 m. sausio 5-6 dienomis visas pulkas persikėlė į Kaišiadoris ir čia saugojo frontą prieš lenkus. 1920 metų pabaigoje pulkui teko dalyvauti karo veiksmuose“, – tęsiama istoriko medžiagoje.
Anot Donato Pilkausko, Lietuva sulaukė pripažinimo tik po Nepriklausomybės karų.
„Tik baigus visus karus, Lietuva sulaukė diplomatinio pripažinimo. Per visas Nepriklausomybės kovas žuvo Mindaugo pulko 3 karininkai, 6 puskarininkiai ir 66 kareiviai, sužeistas 121 kareivis. Vyties kryžiumi apdovanota 40 karininkų ir 193 kareiviai. 1923 m. gegužės 3 d. 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas sugrįžo į Panevėžio apylinkes ir čia išbuvo iki 1940 metų okupacijos“, – pasakojo Panevėžio kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Projektas vykdomas bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi.
„Laisvės kovos Panevėžio krašte“
Šis projektas yra skirtas leisti naują leidinių rubriką apie XX a. Panevėžio istoriją portale JP. Portalo korespondentai bendradarbiauja su Panevėžio kraštotyros muziejumi, kurio pagalba įvairioms istorinėms temoms randami pašnekovai, išlaikomas tekstų istorinis faktiškumas.
Visų straipsnių subjektas – istoriniai įvykiai Panevėžyje. Korespondentai aiškinsis, koks buvo Panevėžio miesto ir rajono vaidmuo šiuose įvykiuose: nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. iki jos atkūrimo 1990-aisiais.
Projektas vykdomas bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi. „Laisvės kovos Panevėžio krašte“ projektą remia Medijų rėmimo fondas.
