Lietuvai pirmą kartą paskelbus nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d. sunkumai tik prasidėjo. Žvelgiant į istorinius įvykius iš dabartinės perspektyvos, dažnai įsivaizduojama, kad viskas nepriklausomybės paskelbimu pasibaigė. Tačiau lietuvių tautos dar laukė vienas didelis išbandymas – Nepriklausomybės kovos, kurios pasiekė ir tuometinį Panevėžį.
Miesto valdžios kūrimasis
Anot Panevėžio kraštotyros muziejaus vyr. muziejininko Donato Pilkausko, miesto valdžia pradėjo nepriklausomai formuotis dar Pirmojo Pasaulinio karo metu.
„1918 metais visą pasaulį dar tebedrebino pirmasis pasaulinis karas. Lietuva dar buvo okupuota vokiečių kariuomenės ir padalinta į administracinius vienetus – kreisus. Tokiu būdu buvusios carinės Rusijos apskritys buvo susmulkintos. Vokiečių administraciją kreise sudarė apskrities viršininkas ir jo patarėjai“, – pradėjo pasakoti D. Pilkauskas.
„1918 m. spalio 5 d. Vokietijos kancleris Maksas fon Badenas paskelbė reichstage, kad Vokietija pripažįsta okupuotiems kraštams apsisprendimo teisę, leidžia joms kurti savo valstybes ir vyriausybes. Taip 1918 m. spalio 20 d. Lietuvos Valstybės Taryba gavo iš kanclerio teigiamą atsakymą dėl Lietuvos vyriausybės sudarymo“, – tęsė pašnekovas.
Lietuvos valstybė jau buvo atkurta 1918 m. vasario 16 dieną, todėl kliūčių sudaryti vyriausybę nebuvo.
„1918 m. lapkričio 4 d. Augustinui Voldemarui Lietuvos Valstybės Tarybos pavesta sudaryti Lietuvos vyriausybę. Lapkričio 9 d. Vokietijoje įvyko revoliucija, o lapkričio 11 d. Vokietija pareiškė apie kapituliaciją Pirmajame Pasauliniame kare. Tą pačią dieną buvo sudaroma nepriklausomos Lietuvos vyriausybė“, – teigė istorikas.
Vyriausybė iškart siekė organizuoti valdžią, tačiau Vokietija vis dar turėjo didelę įtaką krašte.
„Ji iš karto ėmė rūpintis valdžios organizavimu ne tik centre, bet ir vietose. Vidaus reikalų ministro Vlado Stašinsko nutarimais, greitai pradedami skirti vyriausybės įgaliotiniai apskritims administruoti vietose. Dar anksčiau buvo bandyta kurti miliciją vietose, bet vokiečių valdžia priešinosi jos apginklavimui. Dar 1918 m. liepos 29 d. buvo parengtas milicijos steigimo projektas. Ginklų trūkumas trukdė šio klausimo sprendimą“, – pasakojo D. Pilkauskas.
Vis dėlto vietinės valdžios kūrimas nebuvo stabdomas.
„1918 m. lapkričio 28 d. Panevėžyje, Šeduvos g. 15 įsikūrusiame viešbutyje vyko parapijų komitetų atstovų suvažiavimas. Išrinktas apskrities komitetas iš 7 asmenų. Pirmininku išrinktas agronomas B. Miknevičius, vicepirmininku J.Čerkesas ir sekretoriumi S. Balčas. Palikta viena vieta dvarininkams ir trys vietos miesto atstovams apskrities komitete. Apskrities komitetas rūpinosi bendra tvarka apskrities ribose, stengėsi organizuoti miliciją ir ją apginkluoti, stengėsi užkirsti kelią vokiečių savivaliavimui, rūpinosi kalėjimo perėmimu iš vokiečių“, – paaiškino istorikas.
Vietinė valdžia Panevėžyje stengėsi kuo greičiau mažinti vokiečių įtaką. Jau 1918 m. gruodį pradėti organizuoti ligoninės, valdžios pastatų, miesto kasos ir kito turto perėmimai. Negana to, pavyko suformuoti ir aprūpinti mjesto miliciją – jai vokiečiai sutiko skirti 10 šautuvų ir paskolinti 30 tūkstančių markių. Jau buvo suvokiama, kad krašte vokiečių įtaka silpnėja, kariniai daliniai greitai trauksis.
Artėjo kita grėsmė – bolševikai.
„1918 metų gruodžio 29 dieną paskelbta mobilizacija į Lietuvos kariuomenę. Tą pačią dieną karininkas Jonas Variakojis paskiriamas Panevėžio srities apsaugos dalinio vadu. Jis turėjo telkti savanorius kovai prieš raudonąją armiją Panevėžio krašte. 1919 metų sausio 2 jis atvyko į Panevėžio miestą. Situacija Panevėžio apskrityje darėsi labai sudėtinga“, – teigė D. Pilkauskas.
Bolševikai mieste
Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus vyr. muziejininko Donato Pilkausko, bolševikų grupelės pradėjo formuotis Panevėžyje jau 1918 m.
„1918 m. liepos mėnesį Kazys Klorys įkūrė komunistų kuopelę Panevėžyje. Tų metų lapkričio 10 dieną buvo sudarytas karinis revoliucinis komitetas, buvo apginkluoti visi partijos nariai. Tuo pačiu įsteigtas ir Panevėžio būrys, vadovaujamas Petro Žėko. Vietiniai bolševikai jau planavo didelį mitingą mieste“, – pasakojo D. Pilkauskas.
Kadangi tuo metu mieste dar buvo vokiečių daliniai, likę nuo Pirmojo Pasaulinio karo, mitingą reikėjo derinti su jais.
„Vienas iš bolševikų, Faivušas Abramavičius, užmezgė ryšius su vokiečių kareivių tarybomis. Jis susitarė, kad vokiečiai netrukdys mitingui. Taip 1918 m. gruodžio 19 d. suorganizuotas didelis mitingas Panevėžyje, suvažiavo žmonės iš apylinkių, dalis atėjo iš Naujamiesčio ir Piniavos. Mieste kabėjo raudonos vėliavos, kalbėjo komunistai“, – remdamasis istorine medžiaga teigė muziejininkas.
Po mitingo komunistų įtaka paaugo – rinkimuose į vietinių darbininkų tarybą jie sudarė daugumą.
„Komunistai gavo 14 vietų, socialdemokratai – 3, žydų Bundo atstovai 4 vietas, socialistai – vieną vietą. Jau pirmame šios tarybos posėdyje paskelbta, kad valdžia pereina į darbininkų atstovų tarybos rankas. Tokiu būdu Panevėžys buvo ruošiamas pasitikti Raudonąją armiją, kuri planavo pulti Lietuvą“, – paaiškino D. Pilkauskas.
„Buvo suorganizuotas 60 vyrų būrys. Jis vėliau prisidėjo prie Raudonosios armijos. Jie faktiškai laukė Raudonosios armijos įžengimo į Panevėžio apskritį ir ruošėsi perimti valdžią. 1919 m. sausio 6 d. iš Panevėžio geležinkelio stoties evakavosi paskutiniai vokiečių daliniai. Sausio 7 dieną raudonoji armija pasiekė Panevėžio apylinkes. Vokiečiams palikus miestą, P. Žėkas nuginklavo būrį“, – apie tai, kaip bolševikai veikė Panevėžyje, papasakojo istorikas.
Bolševikmetis mieste
„Panevėžio mieste ir apskrityje prasidėjo naujas gana tamsus laikotarpis. Darbininkų taryba pasiskelbė Panevėžio miesto ir apskrities valdžia. Panevėžio apskrityje prasidėjo bolševikų savivalė. Jau pirmą savaitę, kaip rašė spauda, bolševikai sugalvojo paimti iš gyventojų 1 milijono rublių kontribuciją“, – teigė D. Pilkauskas.
Tam, kad surinktų 1 milijoną rublių, bolševikai pradėjo grobti gyventojus.
Jie įkalino dėl išpirkos 65 gyventojus. Žinomas panevėžietis Juozas Masiulis buvo priverstas sumokėti 10 tūkst. rublių ir atiduoti visas prekes. Daug pinigų apmokėjo ir Panevėžio žydai“, – teigė vyr. muziejininkas.
Po to imtasi ir propagandos.
1919 m. Okupacinė valdžia stengėsi propaguoti savo idėjas, todėl pradėtas leisti laikraštis ,,Izvestija“ rusų kalba. Jis ėjo net 2 tūkst. egzempliorių tiražu. Apie 500–600 egzempliorių buvo išdalijama Raudonosios armijos kariams. Buvo rašoma, kad tai Panevėžio rajono tarybos žinios“, – rašoma D. Pilkausko pateiktoje medžiagoje.
Bolševikų valdžia ne tik reketavo gyventojus, bet ir nacionalizavo jų turtą bei išleido darbininkų tarybos pinigus, kuriais buvo atsiskaitoma už konfiskuotas prekes.
Kova dėl Panevėžio krašto
1919 metais karininko Jono Variakojo daliniai pradėjo kovą dėl Panevėžio krašto.
„1919 m. kovo 27 d. laikinai Panevėžio miestas ir apskritis iš bolševikų buvo išvaduota. J.Variakojo štabas apsistojo buvusiame Mykolo Rosako name Laisvės aikštėje. Panevėžio mieste pirmąkart suplevėsavo trispalvės. 1919 m. kovo 28 d. Panevėžio miesto prezidentu išrinktas Juozas Balčikonis. Po kelių dienų šiame poste jį pakeitė Teodoras Liudkevičius“, – rašoma istoriko medžiagoje.
Bolševikai trumpam reokupavo Panevėžį, tačiau J. Variakojo daliniai sugebėjo miestą išvaduoti dar kartą. 1919 metais Lietuva galutinai laimėjo karą prieš Sovietų Rusiją ir pasirašė Taikos sutartį, kuria agresorė pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
Projektas vykdomas bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi.
„Laisvės kovos Panevėžio krašte“
Šis projektas yra skirtas leisti naują leidinių rubriką apie XX a. Panevėžio istoriją portale JP. Portalo korespondentai bendradarbiauja su Panevėžio kraštotyros muziejumi, kurio pagalba įvairioms istorinėms temoms randami pašnekovai, išlaikomas tekstų istorinis faktiškumas.
Visų straipsnių subjektas – istoriniai įvykiai Panevėžyje. Korespondentai aiškinsis, koks buvo Panevėžio miesto ir rajono vaidmuo šiuose įvykiuose: nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. iki jos atkūrimo 1990-aisiais.
Projektas vykdomas bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi. „Laisvės kovos Panevėžio krašte“ projektą remia Medijų rėmimo fondas.