Kovo 11-ąją minime vieną svarbiausių šiuolaikinės Lietuvos istorijos įvykių – Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį.
1990-ųjų kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo priimtas Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas tapo lemiamu įvykiu Lietuvos išsivadavimo byloje, užbaigusiu pusę amžiaus trukusią šalies okupaciją.
Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo arba kovo 11 d. aktas – 1990 m. kovo 11 d. priimtas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo aktas, skelbęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
Pasirašė 124 deputatai
Aktas buvo priimtas Aukščiausiosios tarybos pirmosios eilinės sesijos trečiajame posėdyje, 124 deputatams balsavus už ir šešiems susilaikius. Prieš nebalsavo nė vienas.
Iš 124 deputatų, prieš 30 metų pasirašiusiųjų Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, jau 37 politikų nebėra gyvųjų tarpe.
Pagal pareigas aktą pasirašė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir sekretorius Liudvikas Sabutis, bet per tą patį posėdį akto kopija, Virgilijui Juozui Čepaičiui pasiūlius, buvo pasirašyta kitų Aukščiausiosios Tarybos deputatų, kurie balsavo už aktą. Taip pasirašiusieji tapo Kovo 11-osios akto signatarais.
1990-ųjų kovo 11 dieną Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą pasirašė Panevėžio mieste rinkti deputatai: Julius Beinortas (1943 02 11 – 2019 02 13), Egidijus Jarašiūnas ir Jonas Laučius.
Kelias buvo aiškus
Naujienų portalas JP nusprendė pakalbinti Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarus, susijusius su Panevėžiu, tačiau vieno iš jų – Juliaus Beinorto – jau nebėra gyvųjų tarpe.
Todėl jo kelią į Kovo 11-ąją radome užrašytas ir jo kai kuriomis išsakytomis mintimis pasinaudojome:
„1990 metų rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą turėjau tris varžovus. Tris žinomus panevėžiečius: pedagogą, mokyklos vadovą, savo profesijos brolį – jauną inžinierių ir nemažos įmonės direktoriaus pavaduotoją – ekonomistą. Sutarėme rengti bendrus agitacinius susitikimus su rinkėjais, netgi pasisakymų eilę nustatėme burtų keliu.
Visų varžovų padėtis visuomenėje buvo aukštesnė, bet tik manęs vieno neslėgė purvina narystės SSKP kupra. Varžėmės korektiškai, be užkulisinių ėjimų… Kampanijos pabaigoje vienas iš varžovų man padovanojo savo reklaminį lankstuką, užrašęs „…dėkoju už gautas politikos pamokas!“
Tapau Aukščiausios Tarybos deputatu, po kitų rinkimų – Seimo nariu…
Įgijau patirties, perėjau gal dešimtį įvairių seminarų Skandinavijoje, Vokietijoje. Esu atsakingas partijos narys, nuolat bendrauju su estų, latvių politikais, parlamentarais, pareigūnais. Tačiau nesijaučiu esąs politikas profesionalas. Kodėl tada, prieš dešimtį metų, savo oponentams galėjau pasirodyti patyrusiu politiku? Koks mano kelias į politiką? Iš kur tai? Gal tai iš mano vaikystės?
Dabar jau ir patirtis pagrindė mano nuostatas. Kelias buvo aiškus, keistis galėjo tik veikimo taktika.
Kovo 11-ąją siekiai ir visos sąlygos sutapo. Mano džiaugsmui – sutapo ir visų Aktą pasirašiusiųjų siekiai.“
Jaunoji karta teikia vilčių
Kovo 11-osios Akto signataras teisininkas Egidijus Jarašiūnas Nepriklausomybės atkūrimo aktą vadina perėjimu į tikro valstybinio gyvenimo lygį.
„Trisdešimt metų nepriklausomybės, Lietuvos žmonių atkurtos 1990 metais, reiškia mūsų gyvenimą laisvoje, nepriklausomoje ir demokratinėje Lietuvos valstybėje.
Laisvė visados susijusi ne tik su iš jos kylančiais privalumais, bet ir sunkumais, su mūsų pačių atsakomybę už mūsų ir mūsų valstybės likimą.
1990 metais supratome, kad laukia nelengvas kelias, kad reikės įveikti sovietinį atsilikimą, vėl išmokti gyventi laisvoje valstybėje ir pasivyti toli nužengusias laisvojo pasaulio tautas. Per tuos trisdešimt metų visko buvo, tačiau Lietuva išlaikė pasirinktą raidos kryptį. Daug padaryta, bet tai tik pradžia.
Daugiausia vilčių teikia jaunoji Lietuvos piliečių karta, gimusi ir augusi laisvėje, drąsiai žvelgianti į pasaulį. Žinoma, gyvame gyvenime visko bus, svarbu, kad laiku ir tinkamai būtų atsakoma į iškilusius iššūkius.
Sėkmės Lietuvai, sėkmės mums visiems! Sveikinu mielus panevėžiečius su nepriklausomybės atkūrimo jubiliejumi!“
Ne viskas padaryta
Jonas Liaučius – teisininkas, Lietuvos politinis veikėjas, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras teigia, kad pagal nuveiktus darbus per nepriklausomybės 30 metų, jų nuveikta mažokai.
„Galėjome nuveikti daugiau, mažiau daryti klaidų ir žengti didesniais žingsniais, kaip estai. Pažiūrėkite, kaip jie sutvarkė švietimo sistemą. Šešti pasaulyje! O juk prieškario laikais, kas buvo svarbiausia Lietuvoje – medicina ir mokslas. Kokie buvo gydytojai, kokie mokytojai! O dabar kas? Švietimo sistema klibanti, o mokytojai pamosikuoja vėliavomis ir tuo viskas užsibaigia. Vyriausybė tuo tarpu pabarsto, kokius 3 ar 5 proc. ir to pakanka…
Padaryta buvo klaidų, kurioms ištaisyti nepakako drąsos. Todėl, kaip signataras, jaučiuosi be kaltės kaltas. Skaudina turto valdymo politika, kuria vadovaujamasi ir labai skaudu stebėti bejėgiškas visuomenės pastangas, ką nors pakeisti. Į Seimą dabar ateinama pasipuikuoti arba nustatyti ryšius su verslo atstovais.
Mes nesugebėjome ryžtingai ir savo laiku, kaip tą padarė estai ir latviai, priimti Desovietizacijos įstatymo.
Tačiau džiaugiuosi veikla Aukščiausioje Taryboje. Ji buvo itin sėkminga, intensyvi, sekinanti, tačiau unikali ir nepakartojama. Pasitikėjimo pagrindu buvau pakviestas dirbti į Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisiją. Joje dirbau per visą kadencijos laiką, o nuo 1991 m. vasario 14 d. Taryboje buvau išrinktas jos pirmininku. Nemokamai parašiau, pristačiau ir Taryba priėmė 20 teisės aktų per kadencijos laikotarpį. Paskutinį – dėl priešlaikinio Aukščiausiosios Tarybos įgaliojimų nutraukimo. Ateities kariūnams priminsiu, jog Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymą rašiau lemtingomis 1991 m. sausio naktimis, kuriam sausio 10 d. pirmuoju svarstymu buvo pritarta, o 1991 m. sausio 17 d. – priimtas vienbalsiai, be pastabų ar papildymų“, – dalijosi prisiminimais signataras ir nuoširdžiai prisipažino, kad artėjant Kovo 11-jai apima dvejopi jausmai – apmaudas, kad ne viską sugebėjo tinkamai ir laiku padaryti.
[quote_box_center] Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo tekstas:
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
Aktas
Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.
Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas.
Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.
Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą. [/quote_box_center]