Krekenavoje vyko Panevėžio rajono neįgaliųjų draugijos ataskaitinė-rinkiminė konferencija. Joje ketverių metų kadencijai pirmininke išrinkta Aurelija Petronienė. Ji draugijai vadovauja jau dvidešimt metų. Moteris draugijos narius myli kaip savo šeimą, tačiau neslepia, kad norėtų jau šiek tiek lengviau atsikvėpti, tik… „Turbūt mano misija dar nėra baigta“, – sako A. Petronienė.
Tikslų dar turi
„Prieš jus stovi kaimo moteris, ji žiūri į veidrodį ir mato, kad jai jau laikas sustoti, tačiau aplinkiniai ragina ir toliau dirbti žmonių labui. Noriu, bet negaliu atsitraukti turėdama tokį stiprų palaikymą“, – pokalbį pradėjo Aurelija Petronienė.
Aiškindama situaciją ji tęsė: „Neturiu, kur trauktis, Dievas man siunčia stiprybę todėl ir toliau tęsiu pradėtus darbus. Išliksiu su savo strategija. Noriu, kad ir toliau draugijoje šalia visų kitų būtų teikiama ir skalbimo paslauga. Visgi tie, kurie įstojo prieš dvidešimt metų, glaudžiasi pas mus ir dar naudojasi paslaugomis. Jiems svarbu turėti ir švarų patalą. Todėl labai norėčiau, kad tas žmogus, kuris mane pakeis po ketverių metų, ir toliau plėstų šią idėją“.
Dievas leido gyventi
Kadangi A. Petronienė Panevėžio rajono neįgaliųjų draugijoje vadovauja jau dvidešimt metų, paklausiau, nuo ko viskas prasidėjo.
„Į draugiją įstojau prieš 23 metus. Aš pati sirgau. Su liga kovojau dešimt metų, buvau pavargusi, norėjau ne tik mintimis, bet ir fiziškai pabėgti nuo skirto man likimo. Norėjau išeiti, ieškojau draugijos ir ją suradau. Ji tuomet dar nebuvo didelė. Kai tik ten nuėjau, mane paskyrė į tarybą, po trejų metų išrinko bendrijos pirmininke. Pradžia buvo labai sunki, kol viską sukūriau, kol įregistravau, bet projektas po projekto ir judame pirmyn“, – pasakojo A. Petronienė.
Moteris prisimena, kad užklupus ligai jai labai daug padėjo kiti žmonės, ne tik artimieji, bet ir svetimi.
„Tada buvau jauna, turėjau jėgų, nors ir ilgai kovojau su liga. Tos moterys, su kuriomis gulėjau ligoninėje, visos iškeliavo anapilin. Dievas man leido gyventi, ir manau, kad už tai dabar atiduodu duoklę – mano tokia misija“, – įsitikinusi A. Petronienė.
Nėra kitos išeities
Ji neslepia, kad darbas su negalią turinčiais žmonėmis nėra lengvas. Tokius žmones dažnai reikia motyvuoti, atsižvelgti į tai, kas jiems patinka. Padėti atsiskleisti per meną, per jų prigimtį, per jų kūrybiškumą. Taip pat neabejotinai skatinti dvasingumą, brandinti jų emocijas, plėsti akiratį, juos integruoti į visuomenę.
Anot pirmininkės, draugijoje įvairūs žmonės: nuo prigimties neįgaliojo vėžimėlyje sėdintys ar raidos sutrikimų turintys žmonės, taip pat onkologinėmis ar kitomis ligomis sergantys asmenys. Neįgaliųjų draugijoje glaudžiasi ir į pensinį amžių išėję senjorai, kurie moka nario mokestį ir taip prisideda prie draugijos rėmimo.
Be kasdienės veiklos, įgūdžių, kūrimo, saviraiškos, kūrybiškumo, meninių gebėjimų draugija turi ir meno kolektyvą. Taip pat vykdo aktyvios, sveikos gyvensenos projektą – kasmet važiuoja prie jūros.
„Šventojoje, Reabilitacijos centre, gauname visapusišką priežiūrą. Klausome paskaitų apie sveiką gyvenseną, užsiimame, dalyvaujame šiaurietiškame ėjime, darome rytinę mankštą. Norėtųsi, kad visa tai tęstųsi ir nenutrūktų. Taip pat noriu sėdėti jau kaip narys ir matyti jūrą visas tas penkias dienas. Nes dabar ten važiuoju dirbti. Man viskas svarbu, gal kam spaudimas pakilo, gal dar kokia problema, jau nėra poilsio. Tai didžiausias mano noras – tiesiog būti nariu, o padėti niekada neatsisakysiu. Tačiau suprantu, kad dabar nėra kitos išeities, reikia ir turiu eiti dabartines pareigas“, – kalbėjo A. Petronienė.
Į priekį veda palaikymas
Anot draugijos pirmininkės, sunkiausia šiame darbe, kad suprastų, nes yra ir piktų žmonių, kurie suteikus pagalbą, ne tik kad jos neįvertina, bet ir kaišo pagalius į ratus. Paklausta, kaip atsipalaiduoja po įtemptos dienos, A. Petronienė sako: „Labai daug skaitau, o jeigu važiuoju tolimesnį kelią, visada klausau muzikos, aišku ne roką, o liaudišką, lietuvišką muziką.“
Moteris pripažįsta, kad be palaikymo vargu ar tiek būtų padėjusi neįgaliesiems: „Turėjau labai didelį palaikymą, ypač jo daug sulaukiau iš vyro, kuris prieš dvejus metus paliko šią žemę. Jis visada mane skatino. Jau eidama dvidešimtus darbo metus norėjau viską mesti ir baigti šią misiją, nes norėjau padėti ir būti šalia sunkiai sergančio vyro, bet jo žodžiai buvo tokie – „Tu dar pabaik tą kadenciją“.
A. Petronienė atvirai kalba ir apie užplūdusią vienatvę: „Po vyro netekties ji mane labai slėgė, panirau į mezgimą. Prasidėjo pandemija, negalėjau niekur išeiti, net Kūčios ir Kalėdos man buvo vienatvė. Mane saugojo ir vaikai, nelankė, bendravome tik telefonu. Šis laikotarpis man skaudžiausias, bet išgyvenau. Iš aukštybės Dievas man siunčia stiprybę.“
A. Petronienė pasakoja visai neseniai pati save atradusi. Ji pradėjo dainuoti Stanislovo Sargauto vadovaujamame Upytės tradicinių amatų centro folkloro ansamblyje „Upytės Vešeta“.
„Tai nuostabus kolektyvas. Ir tas ketvirtadienis, kada vyksta repeticijos, tampa pačia geriausia, pakiliausia diena savaitėje. Dainavimas man suteikia sparnus“, – džiaugėsi A. Petronienė.
Šeima – didžiausia vertybė
Nors likimas siuntė sunkius išbandymus, save A. Petronienė visada vadina laiminga moterimi ir motina. Kartu su jau į amžiną poilsį iškeliavusiu vyru Vytautu jie užaugino tris sūnus, o Aurelija džiaugiasi septyniais anūkais. Visi jie šaknis įleido į Upytės žemę. Lygiai taip pat, kaip prieš 45 metus tą padarė Aurelija ir Vytautas Petroniai.
„Valstiečių laikraštyje“ radome skelbimą, kad Upytės bandymų stotyje reikalingi specialistai, suteikiamas ir gyvenamasis plotas. Iš Ukmergės atvažiavom su motociklu, apsižvalgę pamatėme, kad viskas čia yra. Vytautas pradėjo dirbti inžinieriumi Upytės bandymų stotyje, o aš – medicinos seserimi Ėriškių, vėliau – Upytės vaikų darželyje. Čia suradome ir darbą, ir laimę“, – sako A. Petronienė.
Dabar moteris svajoja, kad jos anūkai pasirinktų tokį kelią, kokį pasirinko jų tėvai. „Džiaugiuosi, mano vaikai labai geri. Viena anūkė rinksis mediciną, visos mergaitės pirmūnės, jos labai stengiasi, gal berniukams silpniau sekasi, bet jie kitokie, jie sportininkai. Turim ir studentą, kuris išvažiavo mokytis į Vilnių. Trys mano sūnūs bei septyni anūkai yra mano laimė ir džiaugsmas“, – pokalbį užbaigė Panevėžio rajono šviesuolė A. Petronienė.
Panevėžio rajono neįgaliųjų draugija gyvuoja nuo 1987 metų, šiuo metu ji vienija 592 negalios paliestus žmones. Draugija rūpinasi neįgaliųjų užimtumu, socialine integracija, padeda spręsti buitines problemas, organizuoja sveikatingumo stovyklas, tarpusavio paramos užsiėmimus.
Panevėžio rajone veikia penki pagalbos neįgaliesiems centrai, kuriuose teikiamos užimtumo ir buitinės pagalbos paslaugos. Šiuo metu tokie centrai veikia Raguvoje, Vadokliuose, Upytėje, Krekenavoje ir Naujamiestyje. A. Petronienė viliasi, kad finansavimas neįgalius žmones vienijančioms organizacijoms didės ir tokių pagalbos centrų rajone galima bus įkurti daugiau.
„Neįgalieji ypač skaudžiai pajuto pandemijos sunkumus: be to, kad virusas praretino mūsų gretas, žmonėms tapo dar sunkiau pasiekti medicinos ir kitokias paslaugas, dar sunkiau išjudėti iš namų, nerimas dėl sveikatos nesibaigia, – sako A. Petronienė. – Todėl mums labai svarbi ir finansinė parama, ir galimybė bendrauti, ir vienas kito palaikymas. Todėl esame labai dėkingi rėmėjams, kurie suteikia paramą, Panevėžio rajono savivaldybei už finansinę pagalbą, mūsų projektų finansavimą, administracijos atstovams – už dalyvavimą mūsų renginiuose ir mums suteikiamą galimybę pasijusti reikalingais.“
