Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos viršininkas Orlandas Butkus panevėžiečiams žinomas ne tik kaip kriminalistas, bet ir kaip fotomenininkas.
Šįsyk su Orlandu daugiau gilinomės ne į kriminalistiką, nors šios temos nepavyko išvengti, bet kalbėjomės apie tėvo pareigas, du užaugintus sūnus, dar nei metukų neturinčią anūkę ir, žinoma, nebuvo pamirštas jo pomėgis fotografuoti, fiksuoti gyvenimiškas akimirkas – gamtoje, žmonių veiduose.
– Šiandien minima tėvo diena. Ką jį reiškia jums?
– Tėvu tapau būdamas studentu. Anksti (šypteli)… Todėl jau turiu ir anūkę. Esu ne tik tėvas, bet ir senelis. Būti tėvu – nuostabu. Ypač pakilai jaučiausi, kai gimė vaikai, kai pirmą kartą savo vaiką paėmiau į rankas. Pajutau – tai tavo dalis. Net kaip prasideda vargeliai – nieko tokio, jie sustiprina meilę. Taip ir užaugo du sūnūs Giedrius ir Evaldas. Vienam 30, o kitam 24 metai. Abu vaikai gyvena Vilniuje.
– Kokias profesijas pasirinko? Gal kaip tėtis – kriminalistai?
– Ne, ne policijos pareigūnai. Vienas dizaineris, o kitas užsiima individualia veikla. Nei vienas nepasirinko mano profesijos. Kita vertus, ir pats netyčia tapau kriminalistu. Pasiūlė ir tas pasiūlymas dirbti kriminalinėje policijoje suintrigavo. Man ši profesija romantiška.
– Paaiškinkite, kur ta romantika kriminalistikoje?
– Gal toks įspūdis susiformavo iš kino filmų, iš knygų. Gal ne kiek romantika, bet pats tyrimo procesas įdomus: kaip išaiškinamas nusikaltimas, kaip nustatomi įtariamieji.
– Tai kokia pradžia buvo darbo policijoje?
– Pradžioje dirbau tardytoju. Atvažiuoji į įvykio vietą, aiškiniesi aplinkybes, renki įrodymus, nustatai įtariamąjį, sulaikai jį ir bylą atiduodi prokuratūrai. Kai atiduodi prokuratūrai „susiūtą“ bylą, viduje jaučiu pasitenkinimą ir palengvėjimą. Tada belieka laukti teismo verdikto. Beje, esu dalyvavęs ir teismuose. Juk reikia pasižiūrėti ir įsitikinti, kad viską padariau taip, kaip reikia. Be to, įdomus ir teismo procesas, kaip vyksta gynyba, kaltinimas, ką sako liudytojai, kaip ginasi įtariamieji. Reikia žinoti, ar ikiteisminio tyrimo metu viską įvertinai. Juolab kad padaryta klaida įtariamieji gali pasinaudoti.
– Kiekviena nauja byla tarsi nauja pamoka?
– Mokaisi ir iš klaidų, mokaisi iš kiekvieno naujo tyrimo, iš kolegų. Vienos pamokos buvo kai dirbau tardytojų, kitokios dabar, kai dirbu viršininku. Darbe pasitaiko įvairių momentų: sunkių, džiaugsmingų. Be sunkių momentų, nebūtų džiaugsmingų. Visi šie etapai padeda vertinti, palyginti įdėto darbo procesą.
– Šeimoje savo vaikams griežtas tėtis buvot? „Susiūta“ vaikų byla patenkintas esat?
– Savo šeimynine byla – patenkintas. Augant vaikams buvau griežtas. Reikalavau būti teisingais. Kiekvienas tėvas nori, kad vaikai elgtųsi teisingai, sąžiningai, nenueitų klystkeliais. Antra vertus, geriausia savo vaikams būti pavyzdžiu. Juk vaikai nusižiūri tėvus, į šeimą. Užaugę jie tampa patys tėvais ir būna jiems pavyzdžiu.
– Kaip jums atrodo, kokius bruožus vaikai pasiėmė?
– Sudėtinga pasakyti. Manau, kad sąžiningumą, kruopštumą. Gal dar nedaryti kitiems žalos, gyventi teisingai, nieko neskriausti ir savo šeimoje sugyventi. Tai tokie pagrindiniai dalykai. Kartais aplankydavo tokia mintis, jeigu mano vaikai nusikalstu, kaip pasielgčiau? Ginsiu, slėpsiu ar elgčiausi pagal įstatymą. Tada padarydavau išvadą, kad esu blogas tėtis, nes elgčiausi pagal įstatymą. Ačiū Dievui, šitos dilemos spręsti neteko. Beje, esu jiems, sūnums, pasakęs, kad, jei tyčią padarys, ką nors blogo, jie gautų, kas priklauso.
– Vaikai augdami didžiavosi tėčio profesija? Ar gėdijosi draugams prisipažinti, kad jis kriminalistas?
– Gal kai buvo vaikai ir policija neturėjo tokio autoriteto, koks yra dabar – nesakydavo draugams, kur ir kuo dirbu. Nors man sakydavo, kad didžiuojasi mano profesija, bet viešai vengdavo sakyti. Tačiau, manau, kad jie didžiavosi ir dabar didžiuojasi mano darbu, tik to nedemonstruoja. Žinoma, sulaukdavau iš jų kritikos. Jie lygindavo mane su savo draugų tėčiais ir kartais draugų tėčiai būdavo geresni nei aš. Tai natūralu, nes pamenu ir aš vaikystėje ne visada buvau patenkintas savo tėčiu.
– Kokia jūsų tėčio profesija?
– Mano tėtis dirbo elektriku, bet pradėjo nuo fotografijos. Jo tėtis, mano senelis, buvo Mosėdžio fotografas.
– Tai štai iš kur tas pomėgis fotografuoti?
– Dėl šio pomėgio kaltas senelis Liudvikas Butkus. Beje, ir tėčio vardas Liudvikas. Mano vaikystė kvepėjo aliejiniais dažais, nes tėtis mėgo tapyti ir drožti medžio skulptūras. Tėčio net skulptūra stovi Ablingos memoriale, kitos Telšiuose. Užaugau meno aplinkoje. Beje, net filmą apie savo tėtį, apie jo pomėgius esu susukęs. Didžiavausi savo tėvu, jo darbais ir nusprendžiau įamžinti filme jo gyvenimo momentus.
– Kada į gyvenimą atėjo fotografija ir nuo kada fotografija tapo rimtu užsiėmimu?
– Dar vaikystėje mėgau įamžinti savo artimuosius, šeimos įvykius, išvykas. Bet tai buvo ne meninė fotografija. Ji atėjo vėliau, kai man stuktelėjo 40 metų. Tai buvo ne diena, bet tai buvo 2006 metai. Darėsi įdomu kitaip fotografuoti. Ne kasdieniškai, kitu rakursu fotografuoti, pastebėti, užfiksuoti ir vaizdais perteikti emocijas. Fotografijoje man labai svarbi mintis, idėja. Kol auginau vaikus, nebuvo laiko rimtai apie fotografiją galvoti. Nors fotografavau šeimos įvykius, keliones. Bet sulaukiau tokio amžiaus, kai fotografija tapo menu. Fotografija man patinka tuo, kad vienu ar keliais kadrais galima labai vaizdžiai ir išradingai perteikti idėją, nuotaiką, kai kuriais atvejais – net meniškiau, nei filmuota medžiaga.
– Jeigu padėtumėt ant svarstyklių profesiją ir fotografiją, kuri pusė nusvertų?
– Abi svarstyklių pusės stovėtų vienodame lygmenyje. Balansas būtų. Kita vertus, jeigu nebūtų tokio darbo, nebūtų ir fotografijos. Darbas lieka darbu, o fotografija – mielas užsiėmimas. Darbe matau negatyvą ir norisi pozityvo. Reikia pasikrauti ir turėti užtaisą, kad galėtum dirbti.
– Su vaikais teko aptarinėti rezonansines bylas?
– Mano šeimoje yra taip: nieko neklausia apie bylas, ikiteisminius tyrimus. Jie greičiau naujienas sužino iš spaudos. Nemėgstu namuose kalbėti, aptarinėti darbo reikalų. Pareinu namo, nusivalau kojas į kilimėlį ir visus darinius reikalus palieku už nugaros.
– Esate jau ir senelis. Kokia savijauta būti seneliu? Tokia pati, kaip būti tėčiu?
– Anūkei Miglei dar nėra metuku. Kadangi ji gyvena Vilniuje, man belieka tik retsykiais ja pasidžiaugti. Savaime suprantama, pirmiausia džiaugiuosi savo vaikais, nes tai mano vaikai. Anūkė seneliui tarsi žaisliukas, bet labai malonus žaisliukas, kuri be galo malonu laikyti rankose. Juolab, kad tai giminės tęsinys, o giminė mano gana plati. Kartą suskaičiavau, kad turiu per 40 pusbrolių ir pusseserių. Net sudariau genealoginį medį giminės.
– Tėčio dienos proga laukiate sveikinimų iš sūnų?
– Praėjusiais metais nuostabiai buvau pasveikintas. Jį rengė Panevėžio policija ir parodė filmą. Jis buvo netikėtas. Tėvo dienos proga buvo specialiai sukurtas filmukas su policijos darbuotojų vaikų sveikinimais. Buvome sukviesti į salę ir tėvai buvo pasveikinti. Pamačiau savo sūnus Vilniaus dangoraižio fone ir išgirdau jų sveikinimą. Buvo labai netikėta ir labai smagu. Specialaus sveikinimo ar dovanų man nereikia. Reikia dėmesio. Tiesa, viena vaikų dovana dar neišnaudota – skrydis oro balionu. Gal pavyks praskristi…