Į Nevėžį ir jo intakus suplūdo lietaus ir ištirpusio sniego vanduo. Dėl to senvagių ežerėliai susijungė su upe bei prasidėjo jau trečiasis šią žiemą poplūdis.
„Vidurio Lietuvoje vyrauja nelaidus, molingas dirvožemis, todėl Nevėžis mažiau maitinamas požeminių vandenų, ir jo vandeningumas labai priklauso nuo kritulių. Žiemos poplūdžiai nutinka prasidėjus atodrėkiui ir iškritus dideliam kritulių kiekiui. Šią žiemą stebime jau trečią didesnį poplūdį: vienas buvo gruodžio pabaigoje, antras – prieš dvi savaites, o šiuo metu – trečias“, – atskleidė Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Krekenavos regioninio parko patarėja Alma Kavaliauskienė.
Potvynių ir poplūdžių metu upė natūraliai keičiasi bei atnaujina vagą. Taip apsivalo nuo natūralių patvankų (bebrų ir medžių užtvarų). Potvynio vanduo plukdo daugybę nešmenų, kurios nusėdę patręšia užlietas pievas ir sukuria palankias sąlygas biologinei įvairovei klestėti.
Potvyniai ir poplūdžiai turi ne tik naudą, bet ir gali sukelti neigiamas pasekmes, kai vanduo apsemia ir pažeidžia žmonių namus ir kitą turtą. Tačiau Krekenavos apylinkėse žmonės nuo senų laikų stebėjo Nevėžio potvynius ir kūrėsi, statėsi savo sodybas atokiau, kad jų neapsemtų.
„Atsižvelgėme į tai ir mes, įrengdami lankytojams skirtą infrastruktūrą. Todėl didelės žalos žiemos poplūdžiai ar pavasariniai potvyniai nepadaro“, – tikino pašnekovė.
Ypač dideli pavasariniai potvyniai Nevėžyje buvo 2010 ir 2012 metais, kai vanduo pakilo net 3–4 metrus.
„Po potvynių į Nevėžio slėnio pievas buvo sunešta daug įvairių buitinių šiukšlių. Tuo metu organizavome aplinkos tvarkymo talkas, kad jas surinktume“, – atsiminė regioninio parko patarėja.
