Bliūdžių kaime įsikūrę Dalė ir Petras Šakaliai čia kuria ne tik gyvenimą, bet ir gražiausius medinius dirbinius: nuo paprastų medinių pjaustymo lentelių iki išskirtinių rankomis išdrožtų goreljefų.
Mokinė pranoko mokytoją
Besimokydama kaimo mokykloje Dalė mėgo piešimą, tačiau iš to nieko neišėjo. Vos baigusi mokyklą jauna mergina išsikėlė į Panevėžį. Tuomet Dalė įsidarbino „Ekrano“ gamykloje ir mieste daugiausia bendravo su pusbroliu, dirbusiu suvenyrų įmonės „Minija“ Panevėžio padalinyje. Būtent jis ir supažindino Dalę su savo bendradarbiu Petru.
Susipažinę jie susiejo ne tik gyvenimus, bet ir pomėgį dirbti su medžiu. Iš pradžių Dalė mokėsi iš Petro, tačiau laikui bėgant ji pati tapo meistre, kurios kruopštumas ir kūrybinė vizija šiandien stebina net patyrusius tautodailininkus.
„Drožėju tapau po kariuomenės, mokiausi savarankiškai. Sutikęs Dalę, žinias perdaviau jai. Dabar ji drožia dar geriau nei aš. Mokinė pranoko mokytoją“, – juokėsi Petras.
Nuo 1996 metų Dalė yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, o jos darbai – bareljefai, goreljefai – puošia tiek Lietuvos, tiek užsienio meno mėgėjų namus. Į tautodailininkų gretas Dalė sakė patekusi savo vyro Petro dėka. Šiuo metu ji turi ir meno kūrėjos statusą.
Sūnaus pagamintos staklės
Šeimoje netrukus po santuokos gimė sūnus, o vėliau ir dukra. Meno gyslelę paveldėjo abu Šakalių vaikai. Sūnus tapo architektu, o dukra baigė fortepijono klasę Muzikos mokykloje, po to studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje.
Dirbtuvėse jiedu turi dvi sūnaus rankomis pagamintas stakles. Vienos skirtos pjaustymui, kitos – su lazeriu išpiešti įvairius paveikslėlius ant pjaustymo lentelių.
„Sūnus mums sukonstravo šias stakles ir palengvino darbą. Kai jaunimas įsijungia į darbą, pasijunta progresas. Freza išfrezuoja, o mes nušveičiame rankomis. Abu vaikai gyvena Anglijoje. Sūnus net nuotoliu gali pataisyti stakles, prisijungęs per internetą. Su lazeriu galima išgraviruoti pačius įvairiausius paveikslėlius: nuo paprastų gyvūnų nuotraukų iš interneto iki žmonių portretų“, – pasakojo Dalė.
Anot jos, prie kiekvieno daikto, net jei jis išpjautas su staklėmis, reikia pridėti meilės, nes būtina kruopščiai nušveisti. Lentelėms reikia išrinkti paveikslėlius.
Vertina medžio gaminius
Pasak Šakalių, medines pjaustymo lenteles su įvairiais paveikslėliais klientai dažnai renkasi dovanoms.
„Dovanoms aktyviai pirko lentutes su gyvatės atvaizdu, nes Gyvatės metai. Tačiau visais metais labiausiai perka kačiukus ir šuniukus. Jaunimas mėgsta minimalizmą, tad renkasi abstrakcijas, šakų/medžių vaizdus.
Būna, mugėse ateina žmonės ir klausia, kodėl negaminame to ar ano. Tuomet grįžtame namo ir gaminame! Taip ir plečiasi asortimentas. Juokauju, kad greit išmoksiu visas šunų veisles, nes klientai ieško būtent savo augintinio veislės atvaizdo ant pjaustymo lentos. Ieškojo ir Raselo terjero, ir įvairių bišonų, jorkšyrų, vokiečių aviganių…“, – vardijo pašnekovė.
Taip pat klientai mėgsta įvairias gamtines formas, pavyzdžiui, užkandžių padėklus su ąžuolo, dobilo, klevo lapais arba gyvūnų: ežiuko, varlės ar net stumbro atvaizdais.
„Lietuviai vertina medžio darbus, tik mūsų šalyje drožėjų yra labai daug. Jų mažiau Estijoje ir Latvijoje, todėl dažniau keliaujame į šių šalių muges. Štai Kaziuko mugės proga vyksime į Vilnių“, – atviravo tautodailininkė.
Nuo mėnesio iki pusės metų
Būtent šiai mugei pora šiuo metu įnirtingai ruošiasi, gamina dar didesnius kiekius dirbinių. Tiesa, pagrindines pajamas pora gauna iš paprasčiausių ir buitiškiausių prekių: pjaustymo lentelių, užkandžių padėklų…
„Iš meninių darbų neįmanoma pragyvent, nes visi nori pigiai, o menas užtrunka ilgai. Štai šią raganą teko išdrožinėti tris mėnesius. O žmonės siūlo 50 eurų. Viskas užtrunka, nes norisi kiekvieną detalę sutvarkyti iki tobulumo“, – dėstė Dalė.
Kartais prireikia mėnesio, o kartais – net pusės metų. Būtent tiek ji darė vėliau į Ameriką iškeliavusią „Miško pasaką“. Tai buvo vienas iš didžiausių jos kūrinių – pusantro metro dydžio.
Petro teigimu, Lietuvoj mažai moterų, vienetai, kurios taip drožtų, nes čia reikia didelės kantrybės. Dalė labai kruopšti.
„Turėjome užsakovą iš Amerikos, kuris buvo nuolatinis mūsų klientas, Dalei sakydavo: „Tu tik drožk, daryk ir siųsk man“, – prisiminė vyras.
„Pažintis su šiuo Čikagoje gyvenančiu lietuviu užsimezgė vienoje mugėje. Susižavėjęs mano pagaminta „Ragana“ vėliau jis užsakė sukurti pagoniškoje mitologijoje garbinamus „Saulės žirgus“. Kūrinys jam labai patiko, ir paprašė manęs lietuviška tematika kurti bet ką savo nuožiūra“, – apie amerikietį klientą pasakojo tautodailininkė.
Deja, atėjus krizei, ji neteko didžiausio savo užsakovo, kuriam pagamino apie 30 darbų. Moteriai savo gaminius teko siųsti ne tik į JAV, bet ir į Australiją, Izraelį ir daugelį kitų pasaulio šalių.
Kūryboje – liaudies motyvai, gamta
Įvairiems buitiniams dirbiniams drožėjai naudoja kietmedį, pavyzdžiui, ąžuolą, uosį, klevą. O Dalės drožiniams reikalingas minkštas medis, pavyzdžiui, liepa.
„Mano darbe nepaskubėsi. Liepą, nors ji į mano rankas patenka kaip medienos gabalas, turi prisijaukinti. Paglostyti, prisigerinti. Tik tada ji pasiduos ir leis atskleisti visą savo žavesį. Liepa – moteriškas medis. Ji minkšta, lengvai pasiduodanti drožybai. Bandžiau dirbti ir su ąžuolu, bet man jis per sunkus“, – sakė moteris.
Tautodailininkei nesvarbu, kaip žmogų paveiks jos kūriniai – džiugins ar liūdins, įkvėps ar skatins susimąstyti. Svarbiausia, jog jie nebūtų sustingę ir nebylūs, kad prabiltų į žmogų ir paliestų jo širdį.
„Iš bet kokio medžio galima padaryti stebuklą“, – dėstė ji.
„Aš tiesiog darau ir žiūriu, kas išeina. Mokausi iš savo klaidų. Stengiuosi, kad būtų gyva, kad jaustųsi išraiška, gyvybė, judesys“, – prisipažino Dalė.
Jos kūrybos tematika – įvairi. Tai – liaudies amatai („Puodžius“, „Aludaris“, „Kalvis“ ir kt.), baltų tradicijos personažai (raganos, laumės, velniai, vaidilutės, žyniai), gamta ir miško gyvūnai, paukščiai.
Šiuo metu Šakalių namuose yra trys Dalės drožiniai, kurie skirti – ne prekybai, o kaip sako – vaikams ir anūkams atsiminimui. Tai šeimos palikimas, kuris pasakoja ne tik apie meilę medžiui, bet ir apie pagarbą darbui, kantrybę bei meną.
Dalė ir Petras Šakaliai – tai įkvepiantis pavyzdys, kaip galima sujungti šeimą, tradicijas ir kūrybą, leidžiant medžiui prabilti žmonių širdimis.
