Nuo seno įprasta, kad medį drožinėja vyrai – jį skaptuoti, pjaustinėti – nelengvas amatas, tačiau prieš trisdešimt metų tokį mitą sugriovė šalia Raguvos, Užunevėžių kaime, gyvenanti Kanoverskių šeima. Tada medį pamilo ir kūrybos laisvę pajuto trys šeimos atžalos.
Viena jų – Bronė Kanoverskytė. Daug laiko, kruopštumo ir pastangų reikalaujantį užsiėmimą moteris po truputį iškeitė į kitą – tapo profesionalia dailininke, vaikų knygų iliustruotoja, o iš didmiesčio grįžusi į kaimą ėmė kurti papuošalus. Į naują veiklą dukra įtraukė ir mamą Danguolę, o ši, ieškodama dar įvairesnių užsiėmimų, ėmė spalvinti mandalas.
Erelis – ir kantrybės simbolis
Iš Pasvalio rajono kilusi, tačiau daugiau nei keturiasdešimt metų Užunevėžių kaime gyvenanti Danguolė Kanoverskienė, save laiko raguviete. Likimo blaškoma šeima čia atvažiavo gyventi ieškodami geresnių sąlygų. Vos tik persikėlus gyventi į Užunevėžių kaimą Danguolė įsidarbino medienos gamykloje.
„Gaminome viską: arkliukus, dėžutes, įvairius buitinius įrankius, kapinių medinius kryžius, rūpintojėlius, skulptūrėles. Stengėmės kuo daugiau užsidirbti pragyvenimui, todėl darbo nevengėme. Į gamybą įniko ir mūsų vaikai. Prašyti nereikėjo – jie mielai patys į rankas ėmė medį ir dirbo kartu su mumis“, – pasakojo D. Kanoverskienė.
Prisimindama jaunystę dukra Bronė Kanoverskytė parodė kruopščiai išdrožinėtą erelį. „Jis man pats brangiausias. Su tėčiu lenktyniavome dėl šio erelio. Buvome užsibrėžę, kuris pirmas padarys. Buvau užsispyrusi ir visada viską padarydavau iki galo. Šiame žaidime laimėjau aš, tėtis savąjį tik išskaptavo ir paliko. Dabar tėčio jau nebėra, liko tik šis gražus prisiminimas.“
Tikėjo savo sėkmes
D. Kanoverskytę menai traukė nuo vaikystės. Šalia medžio drožinėjimo ji dar ir puikiai piešė. Mokykloje tapė paveikslus, lipdė iš molio. Mergaitės gabumus dailei pastebėję mokytojai skatino ją dalyvauti įvairiuose konkursuose. Po vidurinės mokyklos B. Kanoverskytė bandė stoti į Kauno Stepono Žuko taikomosios dailės technikumą. Deja.
Nusivylusi ji pravėrė pirmos pasitaikiusios profesinės technikos mokyklos duris. Ukmergėje mergina įgijo metalo kontrolierės specialybę ir įsidarbino tuometėje Panevėžio autokompresorių gamykloje. Jau po metų ji buvo paskirta cecho dailininke, apipavidalindavo stendus, piešė plakatus. Paskui pradėjo lankyti dailės studiją „Spektras“, dalyvaudavo įvairiuose pleneruose, piešdavo žmones, natiurmortus, peizažus. Ir vis bandė stoti į Dailės technikumą…
„Net ir po tiek bandymų įstoti į technikumą nenuleidau rankų. Labai daug ruošiausi savarankiškai, bet vis pritrūkdavo drąsos. Buvau įpratusi dirbti viena, o ten daug žmonių, man kojas ir rankas pakirsdavo – viskas tuo ir pasibaigdavo. Nežinau kaip, bet ketvirtas bandymas buvo sėkmingas. Draugė paskambino ir pasakė, kad įstojau. Man buvo šokas“, – pamena B. Kanoverskytė.
Iš vienų studijų į kitas
Menininkė studijas baigė raudonu diplomu, todėl mokslus tęsti nusprendė Vilniaus dailės akademijoje. Ten pasirinko taikomosios grafikos specialybę. Tiesa, apie šį sprendimą Bronė tėveliams nesakė.
„Buvau tėvų išlaikytinė ir dabar esu jiems už tai dėkinga. Jų dėka galėjau pasinerti tik į mokslus, – sako moteris ir, prisimindama tėvų reakciją į tokią žinią, pasakoja: – Mane pasisodino virtuvėje ir barė, sakė, ką tu darai, mums bus sunku tave išlaikyti, o aš tikėjau, kad pati galėsiu savimi pasirūpinti. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kada tėvai mane šitaip stipriai auklėjo.“
Studentės Bronės gyvenimas lengvas nebuvo. Ji iš šalies stebėdavo, kaip kursiokai eidavo į koncertus ar parodas.
„Turtingų tėvų vaikai po savaitgalių atvažiuodavo tik su rankinukais ir pilnomis piniginėmis, o aš – su didžiausiomis tašėmis. Su lašiniais ir bulvėmis, šviežiomis bandelėmis“, – prisimena B. Kanoverskytė.
Kritika iliustratorės neparplukdė
Gavusi Dailės akademijos bakalauro diplomą, menininkė ir toliau siekė žinių – nusprendė turėti ir magistro laipsnį. Po studijų B. Kanoverskytė, vienos dailininkės paprašyta, ėmėsi spalvinti jos iliustracijas, o po metų įsidarbino Kauno zoologijos sode dailininke. Penkerius metus ji apipavidalindavo stendus, žaidimų aikšteles, kūrė firminius ženklus, atvirukus. Paskui prasidėjo knygų iliustravimo etapas. Dirbo leidykloje „Šviesa“, iliustracijas piešė vaikams skirtam žurnalui „Penki“. B. Kanoverskytė iliustruodavo lietuvių autorių vaikų grožinės literatūros, mokyklines knygas.
„Tai buvo dar vienas labai įdomus mano gyvenimo etapas, kuriame ir vėl reikėjo mokytis. Piešdama vaikams pirmus metus sulaukdavau daug kritikos, reikėdavo daug ką pertaisyti, kartais piešiniuose nebūdavo logikos, bet viską išmokau. Vaikiško stiliaus piešimas labai sudėtingas, svarbi kiekviena detalė, spalva ir atspalvis. Skaitydama kūrinį pasižymėdavau svarbiausias vietas, mintyse sudėliodavau vaizdą, tada jį perkeldavau į popierių ir laukdavau kūrinio autoriaus palaiminimo“, – pasakojo iliustratorė.
Pasinėrė į papuošalų gamybą
Profesionali menininkė sako užsakymų turėjusi, tačiau pripažįsta, kad dailininkui pragyventi didmiestyje sudėtinga. Prieš kelerius metus ji susikrovė lagaminus ir grįžo į tėvų namus, kur pasinėrė į papuošalų kūrybą. Menininkės kūrinius perka įvairių įstaigų darbuotojai, pažįstami, šiek tiek – vietiniai, Raguvos krašto gyventojai. Yra klientų, užsisakančių papuošalų dovanoms užsienyje gyvenantiems giminaičiams, draugams.
Iš veltinio, lino ir karoliukų papuošalus gaminanti menininkė pasakojo, kad papuošalų kūrimas jai yra savotiška meditacija. Prie šio amato moteris gali praleisti valandų valandas, nes spalvingi gaminamų papuošalų vingiai įtraukia, užburia ir ištrina laiko ribas. Į šią veiklą Bronė įtraukė ir savo mamą Danguolę. Iš pradžių tik stebėjusi, kaip vyksta darbai, guvi aštuoniasdešimtmetė žingsnis po žingsnio ir jau pati kuria papuošalus. Dabar su tautiniais motyvais sages gaminanti močiutė sako jas padovanosianti savo klasiokams, mat netrukus vyks klasės susitikimas.
„Aš ne tinginė, kai tik apsitvarkau darže, ieškau papildomos veiklos“, – sako Bronės mama. Retkarčiais papuošalų gamybą ji iškeičia į kitą malonų užsiėmimą. Kartą pabandžiusi nuspalvinti anūkų knygeles Danguolė nebegalėjo sustoti. Šis užsiėmimas taip įtraukė, kad ji gali spalvinti keletą valandų, kol pabaigia visą paveikslą. Matydamos tokį mamos užsidegimą dukros padovanojo mandalų knygą, joje nuspalvinti reikia sudėtingus ornamentus, primenančius paukščius, gėles. Jie smulkūs, bet močiutei tai ne kliūtis. Ji puikiai mato, tad spalvina tiksliai ir naudoja daug skirtingų atspalvių.