Kavinė „Nijus“, esanti Ramygaloje, atšventė 13-ąjį gimtadienį. Trylika darbuotojų turinti kavinė – šeimos verslas, kurį pradėjo Nijolė ir Jonas Ambotai, o dabar veiklą tęsia 45-erių sūnus Kęstas. Ambotai – ramygaliečiai: Kęstas ir tėtis Jonas tikri ramygaliečiai, o mama Nijolė, nors ir gimė Ukmergėje, nuo septyniolikos metų gyvena Ramygaloje.
13-ojo veiklos gimtadienio proga kalbinome verslininką Kęstą, kuris papasakojo, kaip bėgo šie metai bei kaip keitėsi verslo subtilybės.
– Trylika metų – daug ar mažai?
– Tai – mažai. Tačiau turint omeny, su kokiais iššūkiais tenka susidurti verslaujant miestelyje, o ne dideliame mieste, tai – daug. Tai nėra miesto kavinė, todėl tam, kad mes išgyventume, turime įdėti be galo daug pastangų.
– Kaip gimė šis verslas?
– Tai – šeimos verslas. Jį įkūrė mano tėvai – Nijolė ir Jonas, o dabar perėmiau aš. Pats dalyvavau visame verslo kūrimo procese, iš arti viską mačiau. Viskas prasidėjo nuo to, kad kažkada čia buvo restorano patalpos. Mes jas nuomavomės. Pradėjome teikti paslaugas, tokias kaip pobūviai, gedulingi pietūs ir kt. Nieko panašaus tuomet nebuvo Ramygaloje ir aplinkinėse gyvenvietėse. Kuomet baigėsi mūsų nuomos sutartis, nusprendėme, kad reikia įsigyti savo patalpas. Tą ir padarėme. Įsikūrėme čia, kur esame dabar, įsirengėme savo kavinę. Taip ir pradėjome savo veiklą.
– Kokias paslaugas teikiate dabar?
– Labai paprastai galiu įvardyti: nuo krikštynų iki pakasynų.
– Kas pasikeitė per tuos trylika metų?
– Prieš dešimtmetį buvo geresni laikai, nes žmonės buvo ne tokie pikti. Na, o dabar jie kitokie… Taip pat išaugo konkurencija, todėl reikėjo tapti lankstesniam. Be abejo, keitėsi įranga – seniau reikėdavo plauti indus rankomis, dabar turime indaplovę. Technologijos auga, spartėja, tad viskas keičiasi ir pas mus. Dabar didžiausia problema – susirasti darbuotojų, kurie atsakingai ir noriai dirbtų.
Šiuo metu yra pats sudėtingiausias periodas – pradedant pandemija ir baigiant dabartine situacija, t. y. infliacija, karo baime ir t. t. Net ir lyginant, ką žmonės anksčiau rinkdavosi valgyti ir ką dabar – labai skiriasi. Renkasi kukliau, pigiau, paprasčiau. Įsiklausome į klientų poreikius ir stengiamės juos įgyvendinti. Daug ko negalima realizuoti, ką gali daryti miestas. Pavyzdžiui, pats kepiau picas, mokiausi Italijoje, bet nepasiteisino. Taip pat norėtųsi į meniu įvesti jūros gėrybių, bet vėlgi mes per mažas miestas.
Norisi tobulėti, todėl daug keliauju po pasaulį ir susipažįstu su pasaulio virtuvėmis, bet realizuoti sunku.
– Na, o kas patinka šiame darbe?
– Labiausiai „veža“ bendravimas su klientais. Malonu kažkam daryti gera. Taip pat patinka eksperimentai su patiekalais. Pamačius pasaulio virtuvę, norisi ir Ramygaloje pristatyti. Visgi lietuviai dažniausiai mėgsta tradicinius patiekalus, kuriuos gerai pažįsta. Pamatę kažką neįprasto, jie reaguoja neigiamai. Tačiau be abejo, jei pristatau naujovę, jiems patinka, jie domisi. O man patinka tas laviravimas.
– O ar pats gaminate kavinėje ir ne tik?
– Aš galiu gaminti viską, išskyrus konditerijos gaminius. Vadovauju veiklai, tad neturiu tiek laiko, nes konditerija – kruopštus menas. Be to, minčių daug, tačiau, kaip sakiau, dėl vienos varpos kombaino nekursi, tad ir mums galioja tas pats. Pavyzdžiui, picų kepti neapsimokėtų, nes mes per dieną galbūt parduosime tik vieną, o mieste jų parduoda bent dešimt. Tad tai – didžiausias minusas, dirbant miestelyje.
