„Laiko nesustabdysi…“ – dainavo Maestro su Deiviu. Paprasta ir teisinga. Eina į pabaigą jau dešimtasis, jubiliejinis, projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ sezonas. Atrodo, taip greit… Pirmieji dalyviai – jaunieji kūrėjai – šiandien jau gali būti 29-erių…
Rugsėjo atlanke – kaip ir dera rudens nuotaikoms: meilė, vasaros nostalgija, žiemai besiruošianti gamta. Jaunosios kūrėjos – iš Panevėžio ,,Žemynos“ progimnazijos, Panevėžio „Minties“, 5-osios, J. Balčikonio gimnazijų, pasirinkusios ir esė, ir poetinę formą.
Visų jų patirtis projekte ne vienoda: Julita, Austėja ir Gabija ne tik dalyvavo, bet jau turi kai kurių apdovanojimų. O Gabija Kopūstaitė – 2021 metais yra tapusi „Sidabrinio Nevėžio“ skulptūrėlės Metų literatui savininke. Šiandien nelauktai ji pateikia eiliuotos kūrybos. Labai netikėtos stilistikos, nuotaikos. Patys paskaitysite.
Sveikiname jaunuosius kūrėjus, dar tik kopiančius į NEVĖŽIO tribūną, ir džiaugiamės tais, kurie jau savarankiškai siunčia naująją savo kūrybą. Siūlome atkreipti dėmesį į Austėją, kuri projekte pradėjo dalyvauti, kai dar buvo „Vyturio“ progimnazijos moksleive. Dabar ji – jau J. Balčikonio gimnazijoje, tačiau kūrybą, gerokai subrendusią, atsiuntė be raginimo.
Skaitykime, džiaukimės. Vakarai ilgėja…
Jaunąsias kūrėjas pastebėjo ir globoja mokytojos Liudmila Putauskienė, Rūta Grinkienė, Danguolė Smalinskienė ir Beata Viederienė.
Amelija Kriugiškytė (7 kl.)
„Smagu mokytojui, kai po pamokos mokinė ištiesia tvarkingai perrašytus ir net iliustruotus savo pirmuosius kūrybinius bandymus. Dar tik šeštokė, bet akylai stebinti aplinką, svajojanti ir rašanti apie gražiausią jausmą Meilę. Linkiu Amelijai ja tikėti ,,be galo be krašto“, – mokytoja Liudmila Putauskienė.
Meilė tokia
Neieškok meilėje aiškumo ir tiesos…
Meilė kiekvieno ir kiekvienam vis kitokia…
Besąlygiška meilė tėvams… Jie vieninteliai, jų nepasirinksi.
Jie myli tave ir tu atsakai į jų jausmus, dėkodama už rūpestį ir globą.
Nepastovi meilė… Ją išaugame kaip drabužį.
Būdami vaikai tikime, kad kiekvieną žaislą mylėsime ilgai ilgai,
Bet kodėl tie žaislai taip greitai atsiduria nebereikalingų daiktų dėžėje arba kažkam padovanojami.
Sakome, kad su klasės draugais nesiskirsime, su suolo drauge tai tikrai – niekada niekada.
Tai kodėl tų draugų lieka tik keletas , o gal ir nė vieno?
Įkvepianti meilė… Jos dėka pasaulis tampa tobulas, nušvinta ryškiomis spalvomis,
Nes alkome mylimojo dėmesio ir mylimas žmogus atsakė į jausmus.
Gyvenimas nusišypsojo ir gimė pirmosios eilės.
Tai kodėl sužaloti gyvenimo vėl teigiame, kad gyvenime nieko tikro nėra…
Ir meilės nėra…
Gal neišmokome gyvenimo pamokų – mylėti ir be atsako.
Tikiu, daug kas keisis, tik ne noras svajoti ir tikėti meile be galo be krašto.
Šokis lietuje
Kaip gera pabėgti nuo pilkos kasdienybės…
Ir nesvarbu, kad plaukai šlapi, o rūbai kiaurai permirkę.
Nebesvarbu, kad tėvai bars.
Tiesiog mėgaujiesi ta akimirka būti tik su juo, maudytis lietuje.
Vakarėjančiam miestui prausiantis pažiūri į abiejų permirkusius drabužius ir mintyse paklausi: ,,Gal laikas grįžti namo…“
Bet matai jo laimingas akis , šypseną veide ir apsidžiaugi, kad šių žodžių neištarei.
Šokis lietuje nepakartojamas.
Grįžusi namo bėgi į kambarį ir jautiesi lyg paukščio plunksna – lengva lengva…
Paukščio svajonė
Klajojantis paukšti po miestą didžiulį,
Turi svajonę neišgirstą …
O gal ne vieną, gal dvi, o gal net septynias…
Didžiausią – Paryžiaus Eifelio bokštą išvysti.
Nuo ten, nuo aukštybių , nuo bokšto viršūnės, žvilgtelt žemyn…
Ir lyg trupinius judrias gatveles , lyg aguonos grūdelius skubančius žmones stebėti,
O Senos pakrantėse , meilės mieste, grožėtis svajoklių įsimylėjėlių porelėmis.
Vakare, klajojantis paukšti, stebėsi saulėlydį, įsipainiojusį į metalinio bokšto konstrukcijas,
Ir jusi romantiško miesto romantišką nuotaiką.
Kažko ilgėsiesi, gal kitos kelionės į beribį pasaulį?
Urtė Merfeldaitė (9 kl.)
Laisvas paukštis virš ošiančių jūros bangų
Kuriant išsiskleidžia dvasinės žmogaus savybės ir žmogus į pasaulį įneša mažą dalelę savęs. Kūryba jis turtina ne tik savo, bet ir aplinkinių žmonių pasaulį. Taip pat per kūrybą žmogus atskleidžia savo kitą užslėptą pusę, gilesnius išgyvenimus, kurių plika akimi tu nepastebėtum. Tam reikia turėti kūrybos gyslelę, kuria esame apdovanotas ne kiekvienas.
Kūrybą aš lyginu su jūros bangų ošimu: jis gali būti ramus, įtūžęs ar visai nenuspėjamas – priklauso nuo to, kuriame krante būsi. Tas pats ir su kūryba. Tu gali matyti ir girdėti visai ką kita, tai priklauso nuo tavo mąstymo ir pasaulėžiūros. Aš susieju tai su strazdu giesmininku, kuris savo spalvinga giesme visus pavergia ir rodo kelią į mūsų laisvų minčių labirintus. Taip pat ir žvaigždės man primena kūrybą: jos parodo žmonėms, kad ir kiek kristum, tu vis tiek toliau žibėti nenustosi. Kūryba kaip šaltinis trykšta iš mūsų talentų, patirčių, iš vidinės tylos ir mūsų noro.
Kūryba man yra atsipalaidavimas ir savęs realizavimas, per ją aš išlaisvinu savo klykiančią širdį. Kai kuriu, tą klyksmą nuraminu ir jaučiuosi išvaliusi giliai nugrimzdusias tamsias mintis. Ko gero, visiems ji tarsi džiaugsmo daina, kuri priverčia daugelį pakilti aukštai ir tarp debesų pasijausti laisvu paukščiu. Tai tarsi pabėgimas nuo realybės ir savotiška sielos meditacija. Kiekvienas ją pajaučia dėl skirtingo jausmo. Asmeniškai man ji pasireiškia tada, kai minčių mano galvoje pasidaro per daug ir įvyksta sprogimas. Pirmasis mano eilėraštis gimė tada, kai jaučiausi visų nesuprasta, liūdna ir iš dalies palūžusi… Štai tada aš pradėjau bandyti lipdyti eiles, kurios reiškė man labai daug.
Šeima
Tėvai – tai lyg žaislai.
Juk nori turėti tu juos amžinai.
Kartu su jais gyventi ir ištverti tu gali,
Skausmą gilų išgyventi tu turi,
Galų gale
Tėvai vieninteliai, kurie liks su tavimi visados ir amžinai…
Mano pirmasis eilėraštis dėliojosi labai greitai, nes mintys liejosi pačios, o rašiklis rašė už mane. Tą dieną, pamenu kaip vakar, buvo tamsus ir niūrus vakaras, žiema. Turėjau mažą knygutę, kurioje rašydavau savas mintis. Sugalvojau pabandyti tas mintis dėlioti kartu ir rimuoti, buvo gana keistas jausmas, kai pavyko. Nesitikėjau, jog aš galiu, bet man tikrai pavyko! Ta diena man suteikė daugiau pasitikėjimo savimi ir atrodė, kad dangus nusidažė kitomis spalvomis. Tai iš tikrųjų magiškas jausmas. Aš manau, jog pasaulis be kūrybos būtų pilkas ir bespalvis, o kaip tik tada, kai mano širdis rėkia, juoda ir balta pamažu virsta vaivorykštės spalvų rinkiniu. Todėl mano paskutinysis eilėraštis ir vadinasi „Vaivorykštė“.
Vaivorykštė
Juoda ir balta pešasi visai šalia.
Kuri gi liks viduryje?
O gal širdyje visai ne tamsuma?
Jaučiu aš šilumą šalia…
Julita Tičkaitė (11 kl.)
„Viena sunkiausių užduočių gyvenime – prisistatyti… Esu Julita Tičkaitė. Kūryba mano gyvenime yra lyg geriausias draugas, nes su ja susiduriu kiekviename žingsnyje. Kartais idėjos atsiranda pačiu netikėčiausiu momentu, todėl viską rašausi savo telefone, kad nepamirščiau. Kūryba įvairiausiomis savo formomis mane aplanko net tada, kai nuobodu. Dažniausiai akistatą su kūryba patiriu tą stebuklingą vakaro metą, kai gulėdama lovoje stengiuosi užmigti. Mano kūriniai lyg siūlų kamuolys susiraizgę mano galvoje pagaliau turėjo galimybę išvysti dienos šviesą“.
* * *
Supykau.
Taip stipriai kaip niekad nebuvau supykus.
Net nesinori man girdėt naivių „atsiprašau“.
Bet jų juk neišgirsi, nes tavo ego didelis ir begalinis.
Jis lyg neišsemiamas vandenynas, kas kartą traukia vis giliau.
Kiekvienas piktas žodis smaugia ir kankina.
Kvatojas piktas demonas, gramzdina vis žemiau.
Galiausiai netenki tu sąmonės, tampi apatiškas ir tai beprotiškai dusina.
Ir netenki deguonies, praradęs sąmonę plauki kažkur toliau.
Viltis naivi pranyko. Ji netikus.
Išvis, kas sugalvojo ją? Kaskart jos reikia tik mažiau.
Nors suteikia tikėjimą, tačiau smaugimo ji nepanaikina
Todėl beviltiškai dūstu aš, laukdama, kad bus geriau.
***
Aš lyg maoris tyliai sėdžiu,
Tikiuos, kad tu kažkur šalia.
Aplink mane yra daug kėdžių,
Kurios užpildytos tamsa.
Šalia drugeliai tyliai sklando,
Tikiuos, kad sielos paslapčia…
Stebiu mėnulį aš už lango
Aplinkui jį – baugi tamsa.
Ir kartais trūksta tavo žodžio,
Paguodos rankos ant peties,
Aš pasiilgstu tavo grožio
Lyg mažo trupinio vilties.
Tikiu, kad tu šalia, prie šono,
Nors nežinau kodėl ir kaip.
Ir aš turiu labai daug noro
Išgirst tave dar vienąkart…
***
Kai baimė apgaubia tave
Ir tu jauties lyg tamsoje
Drebi ir šiurpas tavyje
Bet stengiesi paslėpt tu ją.
Stumi į šoną, traukiesi tolyn,
Bet ji lyg tyčia slenka vis artyn.
Ginkluota armija žygiuoja dideliu garsu
O tu vis dar slepies ir stengies neparodyt, kaip baisu.
Ta armija neperspėjusi braunasi pro sieną
Pramušus ją, ji ima atakuot tave po vieną.
Jie šaudo į tave mintis, žodžius ir prisiminimus,
Kurie lyg strėlės skaudžiai smenga į tavus jausmus.
***
Mes slepiam savo veidą lyg turtą begalinį,
Mes bijom jį parodyt visuomenei, žmonėms
Ir kartais jį pamirštam, lyg nieką paskutinį
Paslėpę jį po kaukėm, skarelėm ir plaukais…
Mes slepiam veidą savo, nors kartais tyliai trokštam,
Išgirst paguodos žodį ar komplimentą vakare.
Mes neigdami kvatojam ir skaudžiai jį žalojam
Įžeidinėdami nejaučiam, jis dingsta paslapčia…
Taip bėga tyliai dienos su skambesio palyda
Ir išgaruoja turtas, brangus kaip niekada.
Mes vis dar slepiam veidą lyg turtą begalinį,
Tačiau nė nepajuntam, kad jo jau nebėra…
***
Rytais, kai būna dar tamsu,
Kai paukščiai kyla pamažu,
Guli tu sūkury minčių,
Suprast, kas tikra, tau sunku.
Galvoji atmerktom akim,
Bandai tvarkytis su savim,
Paliktas vienas su mintim,
Kvailai tiki naivia viltim.
Viltis – nenaudėlė tikra
Ir bėgdama laukais, basa
Ji drabsto savo padrikas mintis šalia,
Jos tyliai, lyg šešėlis, skuba paslapčia.
Išaušta rytas, niekur nedingsti.
Tyloje į žmogų atvirsti.
Laikaisi stipriai, stengies nenukrist.
Lyg paukštis trokšti skrist.
***
Norėčiau būt gražesnė, lieknesnė ir mažesnė
Priminti liauną smilgą,
Banguojančią laukuos.
Norėčiau būt geresnė, meilesnė, protingesnė,
Nustebint savo protu
Ir nemąstyt, ką pagalvos.
Norėčiau ir norėčiau…
Tik norai nesipildo,
Jei lauksi atsisėdęs ir neįdėsi pastangų.
Austėja Dūdaitė (9 kl.)
„Jei kas nors paklaustų, kokia mano mėgstamiausia spalva, atsakyčiau – kūryba. Kartais rašau šviesiais ir šiltais atspalviais, kartais įmaišau tamsesnių. Bet kokiu atveju, visi atspalviai yra gražūs, tik reikia juos tinkamai suderinti. Arba tiesiog išlieti žodžius ant popieriaus ir pažiūrėti kas bus…“
Vasaros išpardavimas
Vieną nuobodų besibaigiančios vasaros rytą Madeleinė išėjo pasivaikščioti. Jos akį patraukė didžiulis skelbimas, priklijuotas prie senos svogūnais dvokiančios parduotuvėlės sienos.
Mergaitė ėmė skaityti plakatą, kuris ryškiomis raidėmis skelbė apie vasaros išpardavimą. Madę itin nustebino prekės, apie tokias ji dar niekada nebuvo girdėjusi. Buvo galima nusipirkti debesėlių, vakarais kvepiančių avietėmis, saulės spindulių, glostančių blakstienas, vėjo sušiauštų smilgų, nuo šypsenos paskaudusius skruostus ar net šiltą vasaros lietų. Mergaitė tokią smagią naujieną iš karto papasakojo draugėms. Paskui pasiėmė maišą ir nubėgo nusipirkti avietinį debesėlį.
Grįžtant namo jai kilo puiki idėja. Madeleinė nusprendė pirkinio nenaudoti, kol dar vasara. Ji pakišo debesėlį po lova, o išvynioti ketino vidury žiemos, kai bus liūdna, pilka bei nyku. Paskutinėmis šiltomis dienomis mergaitė matė kaip draugai linksminasi, džiaugiasi nusipirktomis šypsenomis, tačiau žinojo, kad yra už juos gudresnė. Greitai pralėkė vasara, prabėgo ruduo, štai jau žiema. Madė pakišusi ranką po lova ištraukė maišą, kuris buvo keistai subliūškęs. Ji net išsižiojo, nieko ten neradusi. Buvo tik mažytis lapelis su kažkokia data. Madeleinė perskaitė jį ir viską suprato. Baigėsi galiojimo laikas. Madė labai nuliūdo. Giliai atsidususi pažvelgė pro langą.
Visur snaigės sukasi. Šoka, mojuoja. Kviečia džiaugtis žiema.
Vasarinė suknelė
Skruostai išraudę nuo saulės ir vėjo,
o mano suknelė išblukusi.
Jos sagos dailiai nugludintos,
kaip žvilgūs gintaro gabalėliai –
gęstančio vakaro žarijos,
kurias rinkau vėsiame smėlyje.
Ji vis dar prisimena –
žvaigždės virš jūros sūrios.
***
Rudenio laiškai užklojo
Senio klevo šaltas kojas.
Tiesiami į strazdo klegesį
Sumedėję krumpliai girgžda.
Aštrius kaštonus po žvirgždą
Paniuręs vėjas volioja.
Išpešiotos smilgos stebisi –
Kodėl pušys bado debesis,
Kodėl rudenys numiršta?
Kopūstinis drugelis
Ramunės lapelis
nukrinta.
Drugelis pabalęs
pakyla
į dangų. Gal žiediniai
kopūstai iš debesų
skanesni?
Gal ten ruduo neateis?
Lapkričio naktis
Kumštyje tvirtai gniaužiu
sudžiūvusią tujų šakelę.
Ji vis trupa ir trupa.
Stotyje mes su šešėliu
kartu nelaukiame nieko.
Ji vis trupa ir trupa.
Batraiščiai tabaluodami
kažko vėl iš manęs prašo.
Ji vis trupa ir trupa.
Mėnulis perrėžė dangaus krūtinę.
Baigėsi dar viena lapkričio naktis.
Lėtai atgniaužiu kumštį.
Sudžiūvusi tujų šakelė
jau sutrupėjo.
Tuštuma
Man patinka
ta tuštuma.
Ne, ne ta tuštuma
prie žaizdotos sienos,
kurios grafičius
smaugia vijoklis.
Tikrai ne ta,
kuri kybo
fanatiškai linksinčio
šviestuvo lemputėje.
Ir tik ne ta,
kuri krapais
kvepiančiuose stalčiukuose
rašo mano dienoraštį.
Aš mėgstu vien
tą tuštumą:
.
Tokią.
***
Rudenio laiškai užklojo
Senio klevo šaltas kojas.
Tiesiami į strazdo klegesį
Sumedėję krumpliai girgžda.
Aštrius kaštonus po žvirgždą
Paniuręs vėjas volioja.
Išpešiotos smilgos stebisi –
Kodėl pušys bado debesis,
Kodėl rudenys numiršta?
***
Kai priglausiu skruostą
prie paukščių plunksnomis
išdraikytų šilko
atraižų, dengiančių
dangaus gaivališką
skaidrų mėlynumą,
kurį traškia pluta,
kvepiančia citrinų
žievele, vakarais
aptraukia spinduliai
ir per jas perbrauksiu
vystančias blakstienas,
pavargusias linkti
į praskiestą kavą
su darbo reikalų
ruduoju cukrumi,
tada patikėsiu,
kad dar neišnyko
ramybė.
***
Danguje spingsi
Naktinės strazdanėlės.
Mėnulio šypsnis.
***
Nakties trupinius
Pušų viršūnės renka.
Suinkščia šuo.
***
Verkia debesys.
Lašai pro langą žiūri
Į tavo akis.
***
Prabudo saulė,
Paraudo braškių skruostai.
Vasaros žvilgsnis.
***
Skverbiasi saulė.
Pasirąžė drugelis.
Rytmečio laimė.
***
Skubantys medžiai
Pametė rudus lapus.
Rytoj jau neras.
***
Rasos lašeliai
Sulaukė drovių žingsnių
Ir šuns nosytės.
***
Išbalo dienos.
Sniegas – Kalėdų rasa
-Nusprendė kiškis.
***
Lapai kaip kava
Ir kaštonas apskrudęs.
Ruduoja ruduo.
***
Sulinkę medžiai
Žiūri žemyn. Ten eina
Sulinkę žmonės.
***
Vanduo vis krinta.
To krioklio užuolaidos
Kaip mano mintys.
***
Rytinis vėjas
Sugarbanojo jūrą.
Sūrios sruogelės.
Gabija Kopūstaitė (12 kl.)
Talks about anxiety*
Mano sielos vidury įsipainiojo mėlynas sunkvežimis,
Paralelių koridoriais
Tarp tavo skėčio optimizmo ir mano properšomis šmėkščiojančių mazgų
Įsirito menkutė nuoskauda – su virve rankoje, slegianti,
Pagavusi tavo skruostu varvantį naujos padangės krešulį,
Susidomėjo: jo žvilgantis, išstypęs naujoko stotas. Traukė sunkvežimį
Jis slydo lipšniais sielos voratinkliais. Lyg artinosi – lyg
Tolo, bet mažėjo – tavo skėtis plyšo,
Muilo burbulai smigo į trapų tefloną – kuris prabils pirmas?
Mano sunkvežimis ištirpo.
Nuvarvėjo.
* – pasikalbėjimai apie nerimą (angl.)
Ne laiškas į nebūtį
Šauktukas sakinio gale:
Beviltiškas siekimas įsiteikti–
Parašas,
Data,
Raudonas vokas– tik imitacija tavo švelnumo.
Ta istorija, kai
Slystant degtuko galvutei
Per sieros išmarginto kūno griuvėsius–
lyg puzlę ar „Auksinį protą“ gliaudant, kai
tavo švelnumo iliuzija užtroško
ir išnyko. Tu
Su prarasta viltim, be vietos, be vardų, be būvio
tik menkas kūnas su nusilpusia dvasia.
Tu nesistengei net pagauti kampo ar sugrūst savęs į jį,
Ar atspėti prarastos kartos koordinačių… Menkas tu,
Tavo esybė.
Ir šitas laiškas tau– ne laiškas net–
Šauktukas sakinio gale
Pakibęs.
Tvanas
Griuvėsių žingsniai, aidinti agonija
Raudonos plytos– tokios artimos, o
Tolsta
Minios baloje paskendęs šventas smūgis–
Lyg pamoka, lyg žodžiai cukraus vatoje,
Kai atmerktom akim–
Stebėdami,
(Besistebėdami):
„Kodėl pelekai žydrumoj pakibę?“
Iliuzija, metafora? Ar proto stygius?
————————————————————-
Iš rankų išsprūsta rašiklis,
Giliai įsminga į išalkusį klajoklio būvį –
Atveria vidinės katastrofos akį –
Ten tu.
Tavo raudonų plytų namas –
Abu paskendę.
Po etiudo
Eksperimentas grįžti į namus
Įkišus nosį į šaldytuvą
Susidurti žvilgsniais su balta šviesa
Susigūžti.
Nukulniuoti iki veidrodžio, o ten- namai. Taip artima. Man primena pavasarį.
Eksperimentas pažiūrėt į išsiskleidusias rožių akis.
Pasistiebusią topolių gyvastį. O gal mes niekada taip negyvenom?
Meistro pjūvis.
Pavasarėja– kiek liko? Medaus arbatai ar iki mėnulio?
Eksperimentas nebegrįžti.
Nieks nelaukia.
Negyvenom.
