Karaliaus Mindaugo husarų bataliono vadas plk. ltn. Ernestas Gaigalas Pajuostyje esančiam batalionui vadovauja nuo šių metų rudens. Tačiau karyba jis susidomėjo bebaigdamas vidurinę mokyklą, maždaug 11-oje klasėje. Paskatinimą tam davė mama, atnešusi vietinio Rokiškio laikraščio iškarpą su kvietimu stoti į tuometinę Karo mokyklą (vėliau ji tapo akademija) bei tarusi žodžius „Sūnau, žiūrėk, gal tave sudomins“. Taigi, 1995 m. jis ir įstojo į Karo mokyklą bei pradėjo savo kelią kariuomenėje.
„Mano giminėje nebuvo nei tarnavusių, nei kariavusių, todėl sprendimas buvo toks visiškai spontaniškas“, – taip stojimą į Karo akademiją apibūdina bataliono vadas.
Tarnyba – dinamiška
Pareigos kariuomenėje keitėsi drastiškai ir įdomiai. „Tarnybą pradėjau 1997 m. tapdamas būrio vadu. Žinoma, tuo metu ir kiek vėliau „gavau paragauti duonos ir sviesto“ su tuometiniais nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariais, kol galiausiai, 2008 m. Lietuva privalomosios tarnybos atsisakė. Vėliau teko tarnauti įvairaus lygmens štabuose: „Geležinio vilko“ brigados bei keleto batalionų štabuose, Sausumos pajėgų štabe“, – apie įgytas taktinio lygmens patirtis pasakojo jis.
„Kartą, vos ne pernakt, teko peršokti į politinį-strateginį lygmenį“ ir pustrečių metų patarnauti Krašto apsaugos ministerijoje. „Buvau tuometinės ministrės adjutantas. Neįkainuojamos patirties tarnyba. Tad išties teko ragauti visko. Ir į misijas po pusę metų važiavau, o pastarieji treji metai prabėgo Didžiojoje Britanijoje, kur tarnavau Aljanso greitojo reagavimo pajėgų korpuso lygmens vadavietėje. Iš tiesų, iki šios dienos mano tarnyba buvo labai dinamiška ir įdomi“, – pridūrė bataliono vadas.
Pradėti nuo balto lapo
Paklaustas apie didžiausius iššūkius, su kuriais susiduria vadovaujant batalionui, plk. ltn. E. Gaigalas juokėsi, kad tai – visi darbai, kurie tiesiogiai nesusiję su karyba. „Dažniausiai tai – visi administraciniai darbai susiję su finansais, buhalterija ir vidinėmis tvarkomis“, – atviravo jis.
Na, o pasiteiravus, kokią nuomonę susidarė apie Karaliaus Mindaugo husarų batalioną per pirmuosius vadovavimo mėnesius, karininkas atskleidė, kad nuomonė – puiki.
„Tiesą pasakius, nežinojau, ko tikėtis. Mano vienintelis pačiam sau palinkėjimas, prieš grįžtant iš užsienio, buvo pradėti viską nuo balto lapo. Norėjau ateiti į tokį batalioną, kurį mažiausiai pažinočiau, nepažinočiau ten esančių žmonių, būtų svetima infrastruktūra ir t. t. Ko norėjau, tą ir gavau. Tačiau galiu patikinti, kad nuo pirmų dienų nesijaučiau čia svečias ir juolab svetimas. Mane labai šiltai priėmė, sutikau čia puikius žmones, puikius karius ir gerus savo profesijos atstovus – žingeidžius, drausmingus. Visi vidiniai jausmai – patys geriausi ir tikiu, kad jie tikrai nepasikeis“, – pasakojo plk. ltn. E. Gaigalas.
Britiška mokykla
Vadas pabrėžė, jog darbe su kariais stengiasi palaikyti draugiškus darbinius santykius.
„Save priskirčiau prie britiškos mokyklos atstovų. Jie, turėdami ilgalaikes tradicijas, turi ypatingai išdirbtą bendravimo santykį su pavaldiniais ir viršininkais. Pagarbos jausmas visuomet išlaikomas, bet išlaikomas ir draugiškumas. Geriausias pavyzdys – „iš viršaus į apačią“ familiarumas – labai gerai, „iš apačios į viršų“ – familiarumo neturėtų būti. Jei tą pavyksta išlaikyti natūraliai, manau – idealu. Savo visus pavaldinius stengiuosi įsiminti vardais ir juos taip vadinti bei šaukti“, – kalbėjo jis.
Su šeima – į visas avantiūras
Pulkininkas leitenantas gimė Vilniuje, tačiau vėliau su tėvais persikraustė į Rokiškį. Būtent čia ir baigė mokyklą. Na, o dabar, nors ir dirba Panevėžyje, taip pat su žmona ir dviem vaikais gyvena sostinėje. Pasiteiravus, kaip į tokį nepastovų darbą reaguoja šeima, vyras tikino, kad šeimynykščiai pasirašo po visomis jo avantiūromis.
„Kai mes susipažinome su dabartine žmona, aš irgi tarnavau ne Vilniuje, o Rukloje. Nors tuo metu gyvenome Vilniuje, tačiau lygiai taip pat, kaip dabar, važinėju į Panevėžį, taip ir tada daug laiko praleisdavau Rukloje. Žmona žinojo į kokią gyvenimo aferą veliasi. Kita vertus, turiu paminėti, kad su šeima turėjome labai gerą laiką Jungtinėje Karalystėje. Tuos 3 metus apturėjome absoliučiai šeimyninį laiką. Prie to, be jokios abejonės, prisidėjo ir du karantinai šalyje. Buvome tiesiog „priversti“ būti kartu. Tas išėjo tikrai į gerą“, – palaikančia šeima džiaugėsi vadas.
„Na, o kuomet jie sužinojo, kad mano tarnybos kelias pasuks ne kažkur šalia Vilniaus aplinkelio, o pakankamai toli į periferiją, šeima buvo „už“. Mažylis, kuriam dabar 2,5 m., nežinojo į ką įsivėlė. Jis tik klausia: „Tėti, kada mane kartu paimsi į tanką“ (juokiasi). Vyresnėlė, kuri jau turi neblogą nuovoką, pasakė: „Taip, tėti, jei tau ten bus gerai, tai važiuok“. Man buvo keista tą girdėti iš 5 metų vaiko. Tačiau esu labai dėkingas jiems už tokį palaikymą“, – atviravo plk. ltn. E. Gaigalas.
„Matome, kas darosi už mūsų šalies sienos“
Dar neseniai prasidėję dideji remonto darbai, statybos batalione, panašu – apstojo. Naujasis bataliono vadas patvirtino, kad remonto darbai aktualūs ir yra svarbus bataliono karių tarnybos sąlygų gerinimo aspektas.
„Deja, mes esame labai stipriai sustoję. „Geležinio vilko“ brigados lygmeny esame turbūt pačioje „uodegoje“. Tačiau šioje vietoje pernelyg nesielvartauju. Nors tikrai suprantu karius, kurie norėtų matyti didesnius proveržius infrastruktūros gerinime, ir pats, be jokios abejonės, norėčiau tą matyti. Tačiau, jei man tenka dėti „ant lėkštės“ tokį dalyką kaip finansai, o „ant kitos lėkštės“ jų įsisavinimą ir reikalingumą (suprask – prioritetus, red. pastaba), tai tuomet mano modelis toks – kas liečia statybas – čia mes turėtume šiek tiek pakentėti. Dabar tai nėra taip svarbu, kaip gali atrodyti. Svarbu tai, koks geras ir kiek gebantis šis batalionas, kaip karinis vienetas, yra kariauti. Aš, manau, mes už tas lėšas turėtume įsigyti tai, kas mus padarys stipresniais ir geresniais kariais čia ir dabar, artimiausioje perspektyvoje. Kalbu apie ginklus, jų sistemas, šaudmenis, karinę techniką, karių ekipuotę, ryšio priemones ir pan.“, – kalbėjo vyras.
„Matome, kas darosi už mūsų šalies sienos. Todėl reikia suprasti, kad visos tos naujos kareivinės, atnaujinta kita infrastruktūra, galimam kariniam konfliktui persikėlus į mūsų valstybės teritoriją, taip ir liktų čia stovėti. Iš jos nebūtų jokios naudos. Mūsų potencialus priešas ir galimas agresorius neduoda mums to komfortiško 10-20 metų ar dar galimai ilgesnio laikotarpio, kuomet viską galime ir pasistatyti, ir atsinaujinti, o tik vėliau pradėti tiesiogiai ruoštis atremti tą agresiją. Tad kiekvienas karys, kuris galvoja, kad jam reikėtų turėti geresnį stogą virš galvos ir komfortiškai leisti tarnybos laiką dabar, apie tai tikrai negalvos karo atveju, kuris jau gali būti rytoj. Atėjus tam greitam rytojui, tas pats karys galvos kokį ginklą jis turi rankose ir kiek jam likę šovinių. Ir čia mes turime būti geriausi, kokiais tik įmanoma būti. Visame kame“, – atvirai dėstė vadas.
Jauna meilė
Na, o pabaigai, pasiteiravus, ką vadas veikia kai nevadovauja batalionui, jis atskleidė, jog sparčiai populiarėjantis laipiojimo sportas ir alpinizmas – jo jauna meilė.
„Prieš maždaug 10 metų, pamažu, užgimė ta meilė laipiojimui, alpinizmui, kalnams. Kadaise, kaip daugelis lietuvių, buvau didelis krepšinio gerbėjas ir žaidėjas, bet staiga viskas apsivertė ir dabar – lipu. Tai mano pagrindinis sportas ir hobis. Stengiuosi aplankyti laipiojimo salę bent jau 3 kartus per savaitę. Žmona irgi mėgsta šį sportą, todėl ir atostogų kryptis renkamės ten, kur yra uolų ir kalnų. Tai dažniausiai Europos kalnų masyvai Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Kroatijoje, ten esančios uolos. Na, o žiemą – slidinėju ir… lipu ledu“, – pasakojo plk. ltn. E. Gaigalas.
