Respublikinėje Panevėžio ligoninėje vyko susitikimas su Europos Parlamento nariu prof. Liudu Mažyliu. Susitikimas surengtas ne be priežasties: 2023-iaisiais Panevėžio ligoninė mini savo 100-metį, o prof. L. Mažylio senelis gydytojas prof. Pranas Mažylis buvo pirmasis įsteigtos Panevėžio ligoninės vadovas 1918–1920 metais.
Europos Parlamento narys prof. L. Mažylis išskirtiniame interviu pasakojo apie senelį prof. P. Mažylį, sąsajas su Panevėžio miestu, filatelinius pomėgius ir, žinoma, pristatė Signatarų autografų parodą, kuri ligoninės pirmame aukšte bus eksponuojama visą mėnesį.
– Respublikinė Panevėžio ligoninė šiais metais mini 100-metį. Jūsų senelis prof. Pranas Mažylis buvo pirmasis įsteigtos Panevėžio ligoninės vadovas 1918–1920 m. Kokia jo įtaka jums?
– Senelio, arba kaip mes vadinome Dieduko, įtaka milžiniška. Jo autoritetas šeimoje ir giminėje buvo didžiulis. Senelio paveikslas mano kambaryje Kaune, kur grįžtu iš Briuselio, Strasbūro, ir dabar puošia namus. Jis buvo tikras patriarchas, o ir mūsų šeimą galima vadinti patriarchaline. Senelis buvo darbštumo, principingumo pavyzdžiu. Jį gerai pamenu, nes mirė, kai man buvo dvylika metų. Ir kauniečiai, jo kartos bendraamžiai, buvo įsidėmėję prof. P. Mažylį, vaikštinėjantį su anūku Liuduku Laisvės alėja, užsukantį į knygynus. Dar vėliau, gilindamasis į senelio biografiją, supratau, kokio išskirtinio likimo, kiek daug nuveikęs Lietuvos sveikatos apsaugai tai buvo žmogus. Jis turėjo trejopus gebėjimus.
Pirmiausia jis buvo daktaras, klinicistas, akušeris-ginekologas, antra – profesorius, dėstytojas, trečia – puikus sveikatos sistemos organizatorius įvairiais Lietuvos raidos laikotarpiais. Beje, jo svajonė buvo įsigyti privačią kliniką, o tai jis realizavo 1936 metais. Tik, deja, tai buvo neilgam – iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, kai buvo sovietų nacionalizuota. Vėliau, pasibaigus karui, sovietmečiu senelis ir toliau rūpinosi akušerija-ginekologija.
Galima drąsiai teigti, kad jis buvo visų Lietuvos akušerių-ginekologų mokytojas arba jų mokytojų mokytojas. Man didžiulė garbė, kad esu palikuonis tokio iškilaus žmogaus, kurį iki šiol žmonės prisimena.
– Prof. P. Mažylio įtaka jums buvo ir yra didžiulė, bet nė kiek ne menkesnė ji buvo ir Lietuvos medicinai?
– Žinoma, taip. Pirmiausia reikia prisiminti, kad 1907 metais jis buvo politinis emigrantas. Kovotojas prieš caro valdžią, jis buvo priverstas emigruoti ir išvyko į Austriją-Vengriją. Savo gabumų dėka įstojo į Krokuvos Jogailos universitetą, medicinos fakultetą. Ten įgijo daktaro laipsnį. Kai Pirmojo pasaulinio karo metu po Bresto taikos į Lietuvą pradėjo grįžti pabėgėliai, grįžti susiruošė ir Pranas Mažylis. Jis apie tai laiške 1918-ųjų sausį rašė Lietuvos Tarybos nariui dr. Jurgiui Šauliui, – tas laiškas saugomas J. Šaulio archyve Pensilvanijos universitete. O jau vasarį P. Mažylis grįžo į Lietuvą.
Toks įdomus sutapimas, būtent 1918 m. vasario 16-ąją „Lietuvos aido“ numeryje atsirado tekstas, kuriame rašoma: į Lietuvą grįžo daktaras P. Mažylis ir steigia medicininę praktiką Panevėžyje. Ir kaip tik tą pačią dieną susirinko Lietuvos Taryba ir priėmė Aktą, skelbiantį Lietuvos nepriklausomybę. Labai įdomu, kad prieš 105 metus vieni ir kiti svarbūs įvykiai persidengia.
– Ligoninės 100-mečiui pristatomas pašto ženklas. Jūs susijęs su šio pašto ženklo leidyba, nes žinome jūsų filatelinius pomėgius, kolekcionavimą?
– Prie šio konkretaus pašto ženklo leidybos neprisidėjau. Buvo netikėta, kai sužinojau apie išleistą Panevėžio ligoninės pašto ženklą. Tai labai graži iniciatyva, kurią sukūrė Panevėžio ligoninės kolektyvas. Man jis atrodo labai išvaizdus ir estetiškai sukurtas. Toks ligoninės 100-mečio įamžinimas – labai priimtinas. Tokių pašto ženklų visų surinkti nesistengiu, bet, jeigu patenka į mano kolekciją, ženklui vietos visada atsiranda.
– Panevėžio ligoninėje pristatote signatarų autografų iš jūsų asmeninės kolekcijos parodą. Ką atskleidžia ši paroda apie signatarus, apie tą laikotarpį? Kaip įvyko, kad susidomėjote signatarų autografais? Ar jums imponuoja išskirtinės signatarų asmenybės?
– Signatarų autografų kolekcionavimo pradžią sieju su seneliu prof. P. Mažyliu, išlikusiais jo dokumentais. Teko tik kruopščiau pasirausti senelio archyvuose, o kai aplankė sėkmė – suradau keletą signatarų autografų. Paminėčiau Mykolo Biržiškos (jie abu buvo universiteto profesoriai Kaune), Stepono Kairio, Jono Smilgevičiaus autografus ant įvairių dokumentų. Kai apsisprendžiau sukaupti visų dvidešimties Lietuvos Tarybos narių – Vasario 16-osios Akto signatarų parašus – iškilo jau daugiau problemų. Iki šiol esu surinkęs septyniolika, o trijų kaip trūksta, taip trūksta.
Panevėžio ligoninėje eksponuojamoje parodoje ir bus eksponuojami tie septyniolika. Dar trūksta Donato Malinausko, Jurgio Šaulio ir Jono Vailokaičio, kad visų dvidešimties tuometinės Lietuvos Tarybos narių autentiški autografai būtų surinkti į vieną kolekciją.
Prieš atkeliaudama į Panevėžio ligoninę paroda jau daug kur Lietuvoje buvo eksponuota. Ji sudarė savotišką foną, kai Vasario 16-osios Akto originalas buvo eksponuojamas Istorinėje Prezidentūroje Kaune.
– Jūs suradote rankraštinį Akto originalą. Priminkite apie jo likimą.
– Rankraštinis Akto egzempliorius buvo surašytas dviem kalbomis, lietuviškai ir vokiškai, po juo yra visų dvidešimties Lietuvos Tarybos narių parašai. Dar tą patį 1918-osios vakarą jis buvo įteiktas Vokietijos užsienio reikalų žinybos atstovui Eckartui von Boninui, rezidavusiam tuo metu Vilniuje. Šis nedelsdamas perdavė Akto tekstą telegrafu į Berlyną.
Po mėnesio, kovo 23-iąją, Vokietija pripažino Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę, kaip tik tada Aktas jau fiziškai, traukiniu, nukeliavo į Vokietijos sostinę ir „atgulė“ į bylą net 99 metams. Dar buvo blaškomas Antrojo pasaulinio karo metu kartu su visais vokiškaisiais archyvais, tačiau laimingu būdu išliko ir vėl pargrįžo į Berlyną, kur jį ir radau 2017-ųjų metų kovo 29 dieną. Vokietijos valdžia iškart labai gerai suprato, kokią milžinišką reikšmę mūsų tautai turi tas dokumentas, juolab kad artėjo valstybės šimtmetis, o svarbiausiasis valstybės dokumentas atrodė negrįžtamai dingęs.
Su Vokietijos valdžia buvo sutarta, kad Aktas bus atgabentas į Lietuvą ir galės būti čia eksponuojamas penkerius metus. Tas laikas nepastebimai praslinko, ir dokumentas vėl grįžta ten, kur buvo išsaugotas tokį ilgą laiką. Neabejoju, kai to dokumento mums labai prisireiks, Vokietija vėl leis juo pasigrožėti.
– Šalia pagrindinių darbų Europos Parlamente puoselėjate istorinės atminties temas, o Europos Parlamente įamžinote plieninę Vasario 16-osios Akto originalo kopiją. Kodėl nusprendėte taip įamžinti Vasario 16-osios Aktą?
– Norėjosi, kad Lietuvos Vasario 16-osios Akto pėdsakas išliktų kitų Europos Sąjungos valstybių kontekste ir būtų regimas Briuselyje. Šiuo metu apie Lietuvą, Latviją ir Estiją primena atminimo ženklai, skirti 1989 metų Baltijos keliui. O nuo šiol Lietuvą primins plieninė Vasario 16-osios Akto originalo kopija. Metalo plokštėje graviruotas Lietuvos nepriklausomybę skelbiantis tekstas pristatytas Matthiaso Erzbergerio vardo auditorijos atidarymo ceremonijos metu. M. Erzbergeris – Vokietijos politikas, parlamento narys, finansų ministras, publicistas, demokratijos puoselėtojas, o vienas iš jo nuopelnų – parama Lietuvos Tarybai paskelbiant Lietuvos Nepriklausomybę 1918 metais.
Beje, metalo plokštėje graviruoto Vasario 16-osios Akto matmenys – identiški originalui.
– Artėja Vasario 16-oji, o šiais metais minėsime Lietuvos 105-ąjį gimtadienį. Kokia šios datos reikšmė dabartinių geopolitinių iššūkių kontekste?
– Daugelyje susitikimų su žmonėmis įvairiose Lietuvos vietovėse, taip pat ir išeivijoje, puikiai jaučiu, kad Vasario 16-oji – yra ir išlieka labai svarbi simbolinė data. Tai – modernios Lietuvos pradžia, o Vasario 16-osios Akte yra užkoduota laisvės, demokratijos idėja. Visiems tai yra svarbu ir, savaime suprantama, tai svarbu ir šiuolaikiniam jaunimui.
Jaunimas tą datą gerai žino ir puikiai emociškai jaučia bei tinkamai priima. Vasario 16-osios dokumentas – atskaitos taškas visiems kitiems po jo priimtiems svarbiesiems Lietuvos dokumentams. Tai – virš visų mūsų Konstitucijų esantis dokumentas. Kiek konstitucijų buvo nuo 1918 metų, visuose tuose dokumentuose pirmiausia remiamasi Vasario 16-osios Aktu.
O Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną, 105-ąjį Lietuvos gimtadienį, šiemet minėsime jau beveik metams vykstant totaliniam Rusijos karui prieš nepriklausomą Ukrainą. Istorinės atminties ir dabarties sąsajos mums kaip niekada aiškiau primena, kad laisvė, nepriklausomybė yra visa ko esmė. Tai didžiausias turtas, vertybė ir dovana.
