Planetai šiltėjant, ledas iš ledynų ir ledo sluoksnių migruoja iš sausumos į jūrą (vandens pavidalu), o tai iš esmės perskirsto žemės rutulio svorį. Šis fenomenas, kurio dar daugiau įrodymų mokslininkai neseniai ir atrado, galiausiai paslenka planetos ašį, ką mokslininkai vadina „poliariniu dreifu“.
„Žemė yra tarsi besisukantis vilkelis ir jei ant vienos ar kitos pusės uždėsi daugiau masės, tuomet sukimosi ašis šiek tiek pasislinks,“ – paaiškino Isabella Velicogna, Žemės sistemos mokslų profesorė Kalifornijos universitete, Irvine, ir tyrėja NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijoje.
Panikuoti pagrindo nėra: nedidelis stumtelėjimas, nors ir lems Žemės ašies pasikeitimus, neturės įtakos planetoje egzistuojančiai gyvybei, nors tirpstantis ledas prideda žalingo poveikio lemdamas reikšmingą jūros lygio kilimą.
Žemės ašiai šiek tiek dreifuoti aplink yra normalu ir tie poslinkiai yra nedideli, palyginus su planetos dydžiu. Pavyzdžiui, per XX amžių ašis dreifavo tik maždaug keturis colius.
2016 metais NASA mokslininkai pasitelkdami palydovinius stebėjimus atskleidė, kad dideli ledo praradimai (ypač iš Grenlandijos) atliko svarbų vaidmenį pastumiant Žemės ašį rytų kryptimi, nuo maždaug 2000 metų.
Naujajame tyrime, kuris neseniai buvo paskelbtas žurnale „Geophysical Research Letters“, mokslininkai nustatė, kad Žemės ašis savo slinkimąsi rytų kryptimi (tolyn nuo pietų) pradėjo kiek anksčiau – 1990-aisiais.
„Spartesnis ledo tirpsmas globalinio šiltėjimo metu buvo labiausiai tikėtina 1990-ųjų poliarinio dreifo krypties pasikeitimo priežastis,“ – pranešime sakė Shanshan Deng, tyrėja iš Kinijos mokslų akademijos ir naujojo tyrimo autorė.
Naujasis tyrimas pateikia daugiau įtikinamų įrodymų apie klimato kaitos rolę judinant Žemės ašį. „Šis tyrimas patvirtina ankstesnius tyrimus, kurie demonstravo tirpstančio Grenlandijos ledo indėlį Žemės sukimosi ašies poslinkyje,“ – sakė Velicogna, neprisidėjusi prie naujojo tyrimo. „Tai dar kartą parodo kitą tirpstančių ledo sluoksnių poveikį Žemės sistemai.“
Vanduo yra labai sunkus. Kubinis metras vandens, maždaug prilygstantis skalbimo mašinos dydžiui, sveria vieną toną. Šiandien Grenlandija, kuri atsakinga už didelę dalį ašies poslinkio, kasmet į vandenynus praranda apie 268 milijardus tonų (dar vadinamų gigatonomis) ledo.
Tai didelis kiekis perskirstyto svorio. „Mes tirpdome tiek daug, kad tai gali daryti poveikį ašiai,“ – pabrėžė Velicogna.
Nors Grenlandija ir kiti tirpstantys ledynai bei ledo sluoksniai šiuo metu tampa vis svarbesniais žaidėjais judinant Žemės ašį, tačiau vis dar svarbūs yra ir kiti veiksniai.
Mokslininkai žino, kad lėtai cirkuliuojanti uoliena giliai planetos mantijos viduje perkelia masę aplink planetą (kiek tiksliai dar neaišku, tai aktyvi tyrimų sritis).
Taip daro ir didžiulės vandens masės, natūraliai kaupiamos po žeme (ir taip pat pumpuojamos žmonių), kartu su žemėmis, kuri „atsimuša“ atgal po to, kai ištirpsta nepaprastai sunkūs ledynai.
Artimiausiais metais, dešimtmečiais ir dar ilgiau po to, mokslininkai prognozuoja, kad Žemė toliau šiltės, nes karštį sulaikantys anglies lygiai atmosferoje kyla.
Tai neišvengiamai lems dar didesnį tirpsmą iš Grenlandijos ir kitų ledynų.
Tai ne tik reiškia, kad šviežiai perskirstytas vanduo dar labiau darys įtaką Žemės ašiai. Tai taip pat pranašauja spartėjantį jūros lygio kilimą.
„Pastaraisiais dešimtmečiais ledo sluoksnių, ledynų ir ledo kepurės metai iš metų tirpsta vis labiau, o to indėlis į jūros lygio kilimą paveiks tankiai apgyvendintus pakrančių regionus visoje planetoje,“ – sakė Velicogna.
Ir tai dar ne viskas. Kuomet tirpsta apledėjusi žemė, ji praranda masę ir dėl to – dalį savo gravitacinės traukos.
Tai reiškia, kad vandenynų vanduo tuomet yra traukiamas link kitų vietų, kas galiausiai reiškia dar didesnį jūros lygio kilimą regionuose, esančiuose toli nuo tokių vietovių kaip Grenlandija ar Antarktida.
„Dėl šių pokyčių neabejotinai atsiranda globalūs laimėtojai ir pralaimėtojai,“ – aiškino Matthew Hoffman, glaciologas ir kompiuterių mokslininkas Los Alamos Nacionalinėje laboratorijoje, kuris neprisidėjo prie šio naujojo tyrimo.
Žemės ašiai įtaką daro ne tik tai, kas vyksta ant planetos. Per tūkstančius metų, Saulė ir kiti mūsų Saulės sistemos objektai gali sukelti Žemės svyravimus (vadinamus Milankovičiaus ciklais) ir sukelti didelius klimato pokyčius (pavyzdžiui, žymiai karštesnį šiaurinį ar pietinį pusrutulį). Tačiau šiandien Žemės ašies pokyčius daugiausia lemia didžiulės tirpstančio ledo masės.
„Tai skamba fantastiškai,“ – sakė Hoffman, kartu pabrėžęs, kad tai yra tikra.