Politinę veiklą prieš 5-erius metus pradėjęs Panevėžio miesto vicemeras Deividas Labanavičius LVŽS nariu tapo buvusios bendražygės kvietimu. Moteris, puikiai žinanti jo charakterio savybes, pasiteiravo: „Ką veiki?“ Deividas papasakojo ne vienerius metus dirbantis banke administratoriumi. „Junkis prie LVŽS komandos, pasižiūrėk, kokie šios partijos darbai ir vertybės. Jei jos bus tau artimos, galėsi tapti LVŽS šeimos nariu“, – pakvietė sutiktoji. Tokia buvo pradžia. Kas vyko toliau – sužinosite jaunojo politiko duotame interviu.
– Deividai, kaip manai, kokias charakterio savybes labiausiai vertina tave pažįstantys žmonės?
– Paslaugumas ir nuoširdumas. Tai dvi charakterio savybės, kurias galėčiau išskirti, nes tai išgirstu iš mane supančių žmonių. Už tai dėkingas savo tėvams, nes tik jų auklėjimo dėka esu toks, kokį mato mane sutikę žmonės.
– Kokias LVŽS puoselėjamas vertybes pajutai tapęs šios partijos nariu?
– Atėjęs į LVŽS pirmiausia pajutau didelį dėmesį bei rūpestį mažas ir vidutines pajamas gaunančiu žmogumi, vaikų švietimu, sveikatos apsauga. Man labai imponavo partijos bendravimo kultūra, pozicija į kitą nuomonę turinčius žmones – niekada nesityčioti iš jų. Patyčios vis dar didelė problema Lietuvoje.
– Apie tave norėtųsi sužinoti dar daugiau. Ką dar tokio žinai pats, ko nežino tavo būsimi rinkėjai?
– Mokiausi Panevėžio Šaltinio vidurinėje mokykloje. 2004 metais įstojau į Kauno technologijos universiteto Panevėžio filialą, Vadybos ir administravimo fakultetą. Tęsiau studijas tame pačiame universitete, baigiau magistro vadybos studijas.
Prieš pasukdamas į politiką panevėžiečiams labiausiai buvau pažįstamas kaip vieno Panevėžyje veikiančio banko darbuotojas. Klientų aptarnavimo padalinyje administratoriumi dirbau 8-erius metus. Patardavau žmonėms finansiniais klausimais. Negailėdavau laiko ir dėmesio vyresniems žmonėms, norintiems paprasčiausiai pabendrauti. Net ir dabar gatvėje mane praeiviai užkalbina sakydami: „Kur gi tu man matytas?“ Du pasirinkimai – arba politikoje, arba banke, atsakau.
Įstojęs į partiją, kurios tikrai nesirinkau pagal populiarumą ar dėl naudos, tebedirbau banke. Tuo metu LVŽS netgi nebuvo tokia populiari, kaip šiandien. Seime dirbo partijos deleguota vienintelė politikė. Ir tik 2016 metais „žalioji banga“ nunešė viską, partijos žinomumas smarkiai pakilo, politinė veikla vis labiau aktyvėjo.
LVŽS Panevėžio skyriaus nariai delegavo mane į mero patarėjus. Seimo darbas man taip pat nėra svetimas, nes dvejus metus, iki 2019-ųjų pavasario, buvau Seimo narių Ramūno Karbauskio ir Juozo Rimkaus padėjėju-sekretoriumi. Per savivaldos rinkimus sulaukęs miestiečių pasitikėjimo patekau į Panevėžio miesto savivaldybės tarybą, o netrukus tapau vicemeru. Dabar keliai vėl suka į Seimą…
– LVŽS Panevėžio miesto skyriui vadovauji jau trejus metus. Kokios pagrindinės politikos pamokos buvo išmoktos per tą laiką?
Esu įsitikinęs, kad jei nebus komandos, nebus tarpinstitucinio bendradarbiavimo. Būdamas vienas gali nieko nežadėti žmonėms ir jų neapgaudinėti, nes nieko nepasieksi. Būtina rasti sąlyčio taškus tarp Vyriausybės, Seimo ir savivaldos. Tai supratau ir dirbdamas mero pavaduotoju. Kandidatai, šaukiantys esą nepriklausomi ir neva tuo geresni už kitus, partinius, turbūt apgaudinėja ir save, ir rinkėjus. Tu tiesiog privalai dirbti komandoje, rasti bendrus sąlyčio taškus, kad nuveiktum kuo daugiau darbų.
Taip pat esu labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ savanoris. Šis fondas garsėja „Metų bibliotekėlės“ renginiu, kai visoms šalies bibliotekoms dovanojamos vaikiškos knygelės. Ikimokyklinės įstaigos, mokyklos bei vaikų bibliotekas turinčios įstaigos gauna knygeles, skirtas 5-12 metų vaikams.
Savivaldybėje esu dar ir Švietimo, mokslo ir jaunimo komiteto narys. Žodžiu, įsipareigojimų daug, tik spėk suktis.
– Esi šeimos žmogus. Kaip į didelį užimtumą žiūri sutuoktinė, vaikai? Apskritai, kas tau yra šeima?
– Su žmona Modesta auginame dvi dukrytes: 7-erių Emą ir ketvirtus metus skaičiuojančią Godą. Pajuokaudamas pasakysiu, kad mergaičių vardai trumpi, nes pavardė ilga. Pirmagimei vardą išrinko mama, antrai dukrytei aš, tėtis. Šeima man yra viskas – gėrio idilija, ramybės oazė, užuovėja nuo gyvenimo skersvėjų.
Žmona, suprasdama mano atsakingą darbą, nepabūgo imtis laikyti visus keturis namų kampus. Vicemero darbas reikalauja labai daug laiko resursų. Iki pandemijos buvo tokia gausa renginių, kad teko juose dalyvauti ne tik darbo valandomis, bet ir po darbo, netgi savaitgaliais. Nors būna nelengvų akimirkų, sutuoktinė visada mane palaiko. Suprantu, jei pateksiu į Seimą, laiko tikrai nepadaugės. Tačiau noras daryti gerus darbus dėl to nemažėja.
– Ir vis dėlto grįžkime prie tavo, Deividai, asmeninių savybių. Koks gi esi žmogus?
Galbūt netaisyklingai apibūdinsiu, bet esu pedantiškai atsakingas. Mano Zodiako ženklas Mergelė. Gal tai turi įtakos? Žadu tik tai, ką galiu išpildyti. Viską darau labai gerai apgalvojęs. Didelė vertybė man yra patikimumas.
Gyvenime viskas planuojama pedantiška tvarka: pirma mokslai, tada vedybos, o po jų – vaikai. Darbe taip pat viską atlieku nuosekliai. Įgijau pirmiausia politinės patirties savivaldos lygiu, po to Seime, dabar savivaldoje einu vadovaujančias pareigas, ir manau, kad atėjo laikas ir Seime prisiimti daugiau atsakomybės. Vos apšilęs kojas politikoje nepuoliau siekti Seimo nario mandato. Iki jo stengiuosi priartėti žingsnis po žingsnio, laiptelis po laiptelio.
Be politikos domiuosi įvairiomis sporto šakomis. Žaidžiu krepšinį Panevėžio miesto lygoje. Nebijau imtis lyderystės nei sporte, nei gyvenime. Taip pat turiu savybių, kurias norėčiau pakeisti, bet tai nėra lengva. Viena tokių savybių – labai pasitikiu žmonėmis ir jų gerais ketinimais. Deja, ne visada tie ketinimai būna geri. Tiesa, nuvilti mane galima tik kartą. Nesu kerštingas. Bendrauju su tuo žmogumi ir toliau, bet pasitikėti nebegaliu. Politikoje, kalbama, reik lipti per kitų galvas. Nesutinku. Politikoje turi būti įvairių žmonių. Lipančių per galvas netrūksta. Geriau žmogui pasakysiu, ką realiai galiu nuveikti, bet vaikščiosiu švaria sąžine ir ramiai žiūrėsiu į akis.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš LVŽS rinkimų sąskaitos. Užs. Nr. JPR-2020/31 |