Pirmą kartą Lietuvai paskelbus nepriklausomybę 1918 m., valstybė turėjo greitai formuoti kariuomenę. Sovietų Rusija ir tuometinė Lenkija siekė patraukti Lietuvą į savo įtakos zoną, ją okupuoti. Negana to, Latvijoje apsistoję bermontininkų būriai irgi siekė nusiaubti kraštą. Grėsmės pastūmėjo valstybę greitai organizuoti savo karines pajėgas. Būtent Panevėžio krašte prie to prisidėjo dvi istorinės asmenybės – Jonas Variakojis ir Maksimas Katchė.
Karininkai su patirtimi
Kai Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, visi lietuviai, norėję tapti profesionaliais karininkais, turėjo mokytis ir pradėti tarnybą Rusijos imperijos kariuomenėje. Taip savo kelią karyboje pradėjo tiek Jonas Variakojis, tiek Maksimas Katchė.
Tiesa, Jonas Variakojis pradžioje studijavo teisę.
„Vos tik baigęs gimnaziją, J. Variakojis istojo į Sankt Peterburgo universitetą, kuriame studijavo teisę. Baigti mokslus sutrukdė trečiame kurse prasidėjęs Pirmasis Pasaulinis karas. Todėl 1917 m. jis baigė Vladimiro karo mokyklą, dalyvavo Pirmajame Pasauliniame kare 21-ojo Sibiro šaulių pulko sudėtyje“, – apie J. Variakojį pasakojo Panevėžio kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Anot istoriko, panašiu keliu ėjo ir vyresnis J. Variakojo bendražygis – Maksimas Katchė.
„M. Katchė gimnaziją baigė Rygoje, tada mokėsi pėstininkų junkerių mokykloje Sankt Peterburge. 1899 metais baigė Vladimiro karo mokyklą ir jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Po to Katchė sparčiai gaudavo aukštesnius karinius laipsnius, Pirmajame Pasauliniame kare jau buvo pulkininkas. Po karo grįžo į Lietuvą“, – pasakojo D. Pilkauskas.
Jonas Variakojis į Lietuvą grįžo su vyr. leitenanto laipsniu. Jis aktyviai prisidėjo prie kariuomenės ir net pačios valstybės formavimo Lietuvoje, kūrė dalinius Panevėžio krašte.
„1918 m. J. Variakojis buvo paskirtas Lietuvos Tarybos įgaliotiniu pabėgėlių grąžinimui į Lietuvą. Tais pačiais metais pats grįžo į Lietuvą. Iškilus raudonosios armijos įsiveržimo pavojui, Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į sritis. Vienos iš sričių centru tapo Panevėžio apskritis. Tuo metu Panevėžio kraštas buvo okupuotas kaizerinės Vokietijos kariuomenės dalinių. Daliniams pasitraukus, 1918 m. gruodžio 29 d. Krašto apsaugos ministro M. Velykio įsakymu karininkas Jonas Variakojis paskirtas Panevėžio srities apsaugos būrio vadu“, – rašoma D. Pilkausko medžiagoje.
Kariuomenę vadas būrė, telkdamas savanorius.
„Bažnyčiose, turguose buvo skaitomi kvietimai visiems neabejingiems Lietuvos likimui stoti į savanorių gretas. Buvo ruošiamasi galimam sovietų įžengimui į Panevėžį“, – pridūrė vyr. muziejininkas.
Kariniai manevrai
Išaušus naujiems metams, Panevėžį užėmė Sovietų Rusijos pajėgos.
„1919 m. sausio 9 d. į Panevėžį įžengė raudonosios armijos Internacionalinės divizijos 39-tasis pulkas. Jonas Variakojis 1919 m. kovo 22 d. paskirtas naujai suformuoto Panevėžio bataliono vadu. Panevėžio batalionas su krašte pasilikusių vokiečių karių pagalba kovo viduryje nusprendė išstumti raudonosios armijos dalinius iš Panevėžio. 1919 m. kovo 27 d. karininko Jono Variakojo vadovaujamiems savanoriams kartu su vokiečių kariais Panevėžio miestą užimti pavyko“, – pasakojo vyr. muziejininkas.
Tačiau miesto ilgai išlaikyti nepavyko – J. Variakojo savanorių dalinį vėl išstūmė sovietai.
„Balandžio 5 d. raudonoji armija, sutelkusi papildomas pajėgas, savanorius iš miesto išstūmė. Gegužės 7 d. vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės vadu paskirtas generolas Silvestras Žukauskas. Gen. Žukausko nurodymu Panevėžio atskirajam batalionui pavesta ruoštis atsiimti Panevėžio miestą dar kartą“, – rašoma D. Pilkausko medžiagoje.
Prie antrojo Panevėžio išvadavimo prisidėjo ir Maksimas Katchė.
„1919 metais balandžio 16 dieną M. Katchė buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas Panevėžio atskirojo bataliono instruktoriumi. Jis parengė Ukmergės ir Panevėžio išvadavimo operacijas, prisidėjo prie Zarasų operacijos parengimo. Buvo vienas geriausių karinės taktikos specialistų, todėl Panevėžio karinė operacija buvo viena sėkmingiausių visose Nepriklausomybės kovose“, – teigė pašnekovas.
Panevėžys buvo išvaduotas per vieną dieną.
„Panevėžio išvadavimo operacija prasidėjo gegužės 18 d. rytą. Po atkaklių kautynių, gegužės 19 dieną Panevėžys buvo išvaduotas. 1919 m. gegužės 20 d. už sėkmingai pravestą Panevėžio išvadavimo operaciją karininkui Jonui Variakojui suteiktas Lietuvos kariuomenės kapitono laipsnis“, – remdamasis istorine medžiaga pasakojo D. Pilkauskas.
Tiesa, karas su sovietais dar nesibaigė.
„Gegužės 23 dieną buvo išvaduotas ir likęs Panevėžio kraštas nuo raudonosios armijos dalinių. 1919 gegužės 23 dieną raudonosios armijos daliniai pasitraukė Kupiškio link“, – rašoma pašnekovo medžiagoje.
Karininkų likimai
Tiek Jonas Variakojis, tiek Maksimas Katchė aktyviai dalyvavo visose Nepriklausomybės kovose – tiek su Lenkija, tiek su bermontininkų daliniais, puolančiais iš Latvijos.
„Nuo 1919 metų lapkričio 16 dienos M. Katchė vadovavo II brigadai, vėliau pavadintai II pėstininkų divizija. Po metų jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis. 1920 metais Lietuvos delegacijos sudėtyje dalyvavo taikos derybose su Lenkija. 1921 metais organizavo Aukštuosius karininkų kursus, buvo pirmasis jų viršininkas. 1921 metais tapo Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininku. 1922 metais spalio 7 dieną išėjo į atsargą ir apsigyveno Biržuose. Apdovanotas dviem Vyčio Kryžiaus ordinais. Mirė 1933 metais birželio mėnesį, palaidotas Biržuose“, – rašė D. Pilkauskas.
Kadangi Jonas Variakojis buvo jaunesnis už Maksimą Katchę, jis savo karininkų gretose pasiliko ilgiau.
1919 m. lapkritį Panevėžio batalionas perorganizuotas pulką ir pavadintas 4 pėstininkų pulku. Kpt. Jonas Variakojis 1919 m. už narsumą apdovanotas II ir III laipsnio Vyčio kryžiais. Kpt. Jono Variakojo vadovaujami kariai dalyvavo kovose su bermontininkais (1919 m. spalio 7 d. – 1920 m. sausio 3 d.), kovose lenkų fronte (1920 m. sausio 3 d. – 1920 m. balandžio 23 d.). 1921 m. rugsėjį kpt. Jonas Variakojis paskirtas III pėstininkų divizijos štabo viršininku. Ne kartą laikinai ėjo divizijos vado pareigas“, – pasakojo vyr. muziejininkas.
Po Nepriklausomybės karų Jonas Variakojis pasiliko aktyvioje tarnyboje, gavo majoro laipsnį. Baigęs Aukštuosius karininkų kursus, buvo paskirtas III Karo apygardos štabo viršininku, greitai įgijo ir pulkininko leitenanto laipsnį. Jo nuopelnai buvo įvertinti įvairiais ordinais.
Tada karininkas išėjo į atsargą.
1926 m. balandžio 20 d. Jonas Variakojis išleistas į atsargą. Archyve saugomoje Lietuvos kariuomenės karininko bylos charakteristikoje J. Variakojis apibūdinamas, kaip „gilaus proto ir išsilavinęs žmogus, palaikantis gerus santykius su karininkais, tarnyboje griežtas, o ne tarnybos metu visiems lengvai prieinamas“, – citavo D. Pilkauskas.
Dėl silpnos sveikatos J. Variakojis gyveno ramiai, nusipirko dvarą Širvintose. Tačiau karininko ramybę sudrumstė Antrasis Pasaulinis karas, po kurio jis pasitraukė į Vakarus.
„Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Gyveno Vokietijoje, vėliau JAV. Ten 1963 m. užbaigė knygą apie 4-ąjį pėstininkų pulką, kuriam J. Variakojis vadovavo. Nusipelnęs Nepriklausomos Lietuvos valstybės gynėjas Jonas Variakojis mirė 1963 m. Knygą 1965 m. išleido sūnus“, – reziumuojama Panevėžio kraštotyros muziejaus vyr. muziejininko D. Pilkausko medžiagoje.
Projektas vykdomas bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi.
„Laisvės kovos Panevėžio krašte“
Šis projektas yra skirtas leisti naują leidinių rubriką apie XX a. Panevėžio istoriją portale JP. Portalo korespondentai bendradarbiauja su Panevėžio kraštotyros muziejumi, kurio pagalba įvairioms istorinėms temoms randami pašnekovai, išlaikomas tekstų istorinis faktiškumas.
Visų straipsnių subjektas – istoriniai įvykiai Panevėžyje. Korespondentai aiškinsis, koks buvo Panevėžio miesto ir rajono vaidmuo šiuose įvykiuose: nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. iki jos atkūrimo 1990-aisiais.
Projektas vykdomas bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi. „Laisvės kovos Panevėžio krašte“ projektą remia Medijų rėmimo fondas.
