Mokytojų diena – tai šventė pedagogams, o kitiems – proga susimąstyti apie tai, kokią didelę įtaką mokytojų kasdienis darbas turi jaunų asmenybių formavimuisi.
Pasitinkant šią tarptautinę šventę naujienų portalas JP pateikia Panevėžio rajono žmonių mintis, kaip jie prisimena savo mokytojus bei mokykloje praleistus metus.
Dėkingas likimui
Panevėžio rajono meras Antanas Pocius:
Mokiausi Klaipėdos rajono Endriejavo vidurinėje mokykloje. Buvau geras ir visų mylimas mokinys, tik jau sunkiai ką prisimenu, juk mokyklą baigiau prieš 44 metus. Atminty liko mokyklos direktorius Žemgulis, kuris buvo labai šaunus, dideliai nuosaikus žmogus, visada jaučiau jo globą.
Dar prisimenu jauną, tik baigusį Pedagoginį institutą istorijos mokytoją Rimantą Klepačių, kuris nukreipė tinkama gyvenimo linkme. Jis buvo ne ką vyresnis už mus, mokinius, bet jau į gyvenimą žvelgė kitaip. Būdavo, bėgdavom iš pamokų, bet iš Klepačiaus pamokų to daryti nė vienam nekildavo mintis. Jis vesdavo fotografijos, kino būrelį – eilė vaikų rikiuodavosi, nes jis visiems dideliai patiko.
Taip pat pasaka – o ne mokytojas buvo pradinių klasių auklėtojas Gudavičius. Jis buvo ir griežtas, ir teisingas. Nežinau, kodėl, bet šalia jo mes ypač nuoširdžiai dirbdavome.
O kai iš pradinės kaimo mokyklėlės perėjome į vidurinę, ten sakydavo – kai iš kaimo mokyklėlės ateina vaikas, labai greitai paskęsta tarp pagrindinės mokyklos mokinių. Mūsų atveju buvo atvirkščiai – atėję į pagrindinę mokyklą buvome gerokai „kietesni“ nei tie, kurie jau mokėsi toje didžiojoje mokykloje. Ir tai, suprantama, buvo mokytojo Gudavičiaus nuopelnas. Jis mumyse išugdė viską: norą, kantrybę, kruopštumą, pasitikėjimą. Jau pirmoje klasėje daugybos lentelę nuo A iki Z mokėjom, jis net patį kvailiausią išmokindavo. Kiti pyksta ant mokytojų, kad taip „laužia“, bet esu dėkingas likimui, kad mokiausi būtent pas šį mokytoją.
Girdėjosi, kaip skuzdės ropoja
Paįstrio seniūnas Virginijus Šležas:
Mokiausi tuometinėje Pasvalio vidurinėje mokykloje, ir pirmos mintys iškyla apie mokytojų pravardes. Fizikos mokytojas buvo geras, tolerantiškas, kartais griežtesnis ir truputį vyresnis nei kiti mokytojai, bent jau savo išvaizda, nes jis buvo plikas. Vadindavo jį „tetytė“, nes jis turėjo mažų vaikų, kurie kartais atbėgdavo į klasę ar mokytojų kambarį ir ieškodavo ne fizikos mokytojo, bet „tetytės“. Taip ir atsirado pravardė. Rusų kalbos mokytoja turėjo pravardę „spragilas“, bet kodėl – nežinau. Tokią pravardę radom iš buvusių mokinių ir palikom ją kitoms kartoms. Turėjom ir mokytoją „silkę“. Kažkas sakydavo, kad jos akys šlapios ir didelės. Įdomu tai, kad į pravardes mokytojai reaguodavo skirtingai: vieni – labai skaudžiai, kiti – netgi patys pasišaipydavo iš to.
Vėliau turėjome nuostabų jauną fizikos mokytoją. Per metus jis išmokė to, ko kiti neišmokė per aštuonerius. Jis turėjo įdomią metodiką – pirmas dešimt minučių pamokos mes apšildavom, aptardavom sporto naujienas, muzikos grupes ir staiga stop – dabar fizika, mokomės. Jei dar liks laiko, kitus reikalus aptarsime vėliau – taip sakydavo mokytojas. Mes labai stengdavomės, buvo girdėti net kaip skruzdė per stalą ropoja. Jis buvo visų numylėtinis.
O aš buvau probleminis vaikas. Kur būdavo grafa pastaboms, tai man ji ryškiai per maža buvo. Mokytoja įklijuodavo tokią ilgą armoniką ir mokslų metų gale net per visą klasę ištemdavo. Dar pamenu, prie vakarienės stalo mama klausdavo tėčio: „Kažin Virgis buvo šiandien mokykloje ar ne?“ Niekas nesiskundė, nei skambino, nei į namus atėjo. Tada tėtis sako, tuoj pažiūrėsiu. Atsistoja, pasiima pažymių knygelę ir sako: „Nepergyvenk, buvo, yra pastaba.“ Bet su pažymiais problemų neturėjau, buvau gabus ir netingėjau mokytis. Vieni dalykai ėjosi geriau, ypač ten, kur reikėdavo daug pliurpti ir trupučiuką žinoti, kaip, pavyzdžiui, istorija, geografija, biologija. Prie matematikos, lietuvių, prancūzų kalbos tekdavo daugiau pasėdėti, bet jau su elgesiu tai tikrai – neduok Dieve. Kartą per savaitę tėvai turėdavo važiuoti į parduotuvę mokyklai atpirkti sulaužytų daiktų. Yra tekę ir kėdę nešti, ir šiukšliadėžę, o tie, kur stiklus pjaustydavo, tai jau iš tolo sveikindavosi, gaila tais laikais abonementų nebūdavo.
Kyla didžiausias pagarbos jausmas
Paįstrio kultūros centro Daukniūnų padalinio vadovė, LRT televizijos naujienų tarnybos reporterė Arneta Matuzevičiūtė:
Į mokyklą eiti pradėjau dar praėjusiame tūkstantmetyje – 1999 metais, tad sėdint suole teko pasitikti į gyvenimus besiveržiančias naujas technologijas, į elektroninę erdvę perkeliamus namų darbus ir dienynus, interaktyvius pristatymus ir nusirašymus. Tačiau labiausiai į atmintį įsirėžė gyvos patirtys: antros klasės kūno kultūros pamokoje tarp Panevėžio pradinės ir Centrinio turgaus tvorų įstrigusio kamuolio gelbėjimas, trečiokės skambutis taksofonu namo, kad grįšiu kiek vėliau, ketvirtoje klasėje rūbinėje pamiršta kuprinė, popietinės Panevėžio Juozo Miltinio vidurinės penktokų pamokos, biologijos pažinimai po atviru dangumi aštuntoje klasėje, devintokų pokštavimai prie geografijos žemėlapių, dvejonės renkantis mokymosi kryptį dešimtoje klasėje ir pasilinksminimai su klasiokais po dvyliktoje klasėje įveiktų egzaminų.
Dabar drąsiai galiu pasakyti, kad vos baigusi mokyklą nežinojau, nei kuo noriu būti, nei ko noriu iš gyvenimo. Ilgainiui išsiaiškinau pati, bet tai, ką dėl mūsų ir su mumis nuveikė mokytojai – tapo tvirtu pagrindu bei atspirties tašku tolimesniems ieškojimams. Kaip griežtą pamenu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Ingą Kačinskaitę, matematikos mokytoją Marozienę, kūno kultūros mokytoją Ritą Don. Įdomu tai, kad dabar su atsiminimais apie jas kyla ir didžiausias pagarbos jausmas. Jis taip pat didelis galvojant apie mokytojus, kurie su mumis – jau abiturientais – bendravo kaip lygus su lygiu, negailėdami ne tik disciplinos, bet ir gyvenimiškų patarimų – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Algis Želvys, teatro mokytojas Vidmantas Fialkauskas. Tik praėjus dešimtmečiui po mokyklos baigimo supratau, kokie visapusiai ir įžvalgūs turi būti mokytojai, kiek daug skirtingų asmenybių jie sutinka ir kaip smarkiai jiems tenka adaptuotis prie besikeičiančių kartų. Stiprybės pasirinkusiems šį ne tik karjeros, bet ir gyvenimo kelią!
Mokytojų dienos proga linkėjimus dar noriu nusiųsti ir pirmosioms savo mokytojoms iš „Strazdanėlių“ kolektyvo bei skaityti išmokiusiai močiutei Elenai Kaleckienei.
Mokytoja buvo kaip antroji mama
Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos direktorius Vaidas Pocius:
Mokiausi Skuodo rajone tuometinėje Barstyčių vidurinėje mokykloje. Iš to meto, žinoma, mano atmintyje išliko mūsų klasės auklėtoja, istorijos mokytoja Irena Stongvilienė. Ji buvo pati geriausia ir daugiausia naudos davusi mokytoja, pasižymėjo griežtumu ir reiklumu. Mokėdavo taip pasakyti, kad atrodydavo – nebėra jokio kito pasirinkimo. Šios mokytojos savybės lietė ne tik dėstomą dalyką, bet ir klasės reikalus, įvairius renginius. Buvome visi susitelkę, jei kažką darome, tai visada kartu ir visi. Kita vertus, Irena buvo kaip antra mama: sunkiais momentais būdavo galima ir užuovėją rasti, ir patarimą gauti. Tai buvo autoritetas mums visiems. Iki šiol jai parašau žinutę per Mokytojų dieną, pasveikinu su gimtadieniu, Naujais metais ir visada sulaukiu atgalinio ryšio – padėkos. Tą darau turbūt ir dėl to, kad ji įskiepijo pagarbą mokytojui ir šiai profesijai.
Mokė etiketo taisyklių
Ramygalos kultūros centro vadovė Loreta Kubiliūnienė:
Prisimenu ne vieną mokytoją: vienus mylėjau ir gerbiau, kitus – tik mylėjau, dar kitų – labai bijojau ir nemėgau. Bet atmintyje kone labiausiai išliko auklėtojas, matematikos mokytojas, jaunas specialistas Petras Geniušis. Jis išmokė mylėti matematiką, bet turėjo keistų metodų. Pavyzdžiui, pradarę klasės duris visi puldavome į kabinetą, braudavomės per galvas, kad pirmi būtume. Mokytojas ramiai sulaukia, kol visi susigrūdam, atsisėdam į suolus ir tada ramiu tonu pasako: „Mergaitės atsistoja ir išeina iš klasės.“ Išėjome, laukėme koridoriuje, nežinojome, kas ten vyksta. Buvau bailutė, taisyklių niekada nelaužiau, bet tąkart neiškenčiau, truputį pradariau duris ir pamačiau baisų dalyką – mūsų vaikinai klūpėjo. Vienas klasiokas vėliau buvo prasitaręs, kad gavo velnių, bet nuo tada mūsų klasė, kad ir kokia pasiutusi buvo, tapo vienintelė, kuri visada ir visų pirma pro duris praleisdavo mergaites. Ką tada mokytojas pasakė, kaip jis visus sugebėjo suklupdyti, aš nežinau. Geniušis nebuvo blogas ir jį mokiniai gerbė, visada turėjo, ką pasakyti, įdomiai dėstė matematiką.
