Daugelis dabartinį Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį sieja su dviem datomis – 1990 m. kovo 11-ąja (Nepriklausomybės atkūrimu) ir 1991 m. sausio 13-ąja (Laisvės gynėjų diena). Tačiau iki šių įvykių buvo jau nueitas neįtikėtinai ilgas, sudėtingas ir pavojingas kelias. Panevėžiečių vaidmuo, atkuriant nepriklausomą demokratinę valstybę, irgi buvo kritiškai svarbus.
Šio straipsnio tikslas – priminti politinius įvykius, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (Sąjūdžio) įsikūrimą ir veiklą Panevėžio mieste bei rajone.
Šia tema naujienų portalas JP nusprendė pakalbinti du su to meto įvykiais susijusius pašnekovus: E. Juškienę – Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresniąją muziejininkę, istorikę, Arnoldą Simėną – iniciatyvinės Sąjūdžio Panevėžio grupės narį, Panevėžio Sąjūdžio tarybos narį, tuometinio laikraščio „Sąjūdžio žodis“ (vėliau – „Laisvas žodis“) redaktorių.
Visuomenė prabilo
Laikraščio „Laisvas žodis“ redaktorius A. Simėnas savo istoriją pradeda nuo 1987 m. rugpjūčio 23 dienos mitingo prie paminklo Adomui Mickevičiui Vilniuje.
„Tada pirmąkart viešai buvo paminėta tarpukario Europos istorijos gėda – Ribentropo-Molotovo paktas. Nesvarbu, kad jau vyko „perestrojka“ ir deklaruojama „glasnostj“, šitas paktas buvo neminimas. Sovietų ideologai paprasčiausiai buvo uždraudę minėti, nes jis tikrai nederėjo prie „pailgintos grandinės“ – M. Gorbačiovo politikos simbolio. Pakto egzistavimo pripažinimas reiškė bet kokio ilgio grandinės trūkimą“, – rašo A. Simėnas straipsnių cikle „Žodžio laisvinimo istorija“.
Vis dėlto okupacinės valdžios skatinama persitvarkymo ir viešumo politika darė įtaką lietuviams.
„Nacionalinio judėjimo banga į savo sūkurį įtraukė ir didžiąją Panevėžio miesto gyventojų dalį. Pertvarka ir viešumas leido drąsiau reikšti savo mintis. Dar 1987 m. vasarą Panevėžio miesto valdžia nusprendė labiau įtraukti panevėžiečius į miesto reikalų sprendimą. Piliečiai būrėsi į draugijas ir klubus, kur buvo diskutuojama, reiškiamos tuo metu drąsios kritinės mintys“, – rašoma knygos „Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m.“ skyriuje apie Sąjūdį, kurio autorė Emilija Juškienė.
Visuomenės laisvėjimas ir liberalesnės M. Gorbačiovo politikos padarinys – nevyriausybinių organizacijų kūrimasis. Taip pradėjo burtis Sąjūdis.
„Viešumas inteligentijai suteikė didžiules raiškos galimybes. 1988 m. Vilniuje susikūrė Savaveiksmis liaudies judėjimas, vėliau – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Panevėžyje irgi kūrėsi Sąjūdžio idėjoms pritarianti grupė, kurią drąsino Vilniaus sąjūdiečiai. 1988 m. liepos 11 d. Panevėžyje viešėjo filosofas A. Juozaitis, skaitęs pranešimą tema „Lietuva ir politinė kultūra“, taip supažindindamas klausytojus su Sąjūdžio veikla“, – tęsiama E. Juškienės tekste.
Sąjūdžio idėjas populiarino ne tik filosofai ir inteligentija, bet ir žmonės, susirūpinę ekologinėmis problemomis.
„Liepos 27 d. į Panevėžį užsuko dalis ekologinio žygio per Lietuvą dalyvių, kurie siekė atkreipti žmonių dėmesį į spręstinas problemas bei populiarino Sąjūdžio idėjas. Lenino (dab. Laisvės) aikštėje vykusiame mitinge pirmąkart Panevėžyje viešai plėvesavo tautinė vėliava, panevėžiečiai buvo raginami burtis į Sąjūdžio grupę“, – minima knygoje apie Panevėžio istoriją.
Kitą dieną – liepos 28-ąją – Panevėžyje įkurtas Sąjūdžio padalinys.
„Grupės steigiamasis susirinkimas vyko Panevėžio rajono Kultūros skyriaus salėje (Beržų g. 50). Šioje įstaigoje metodininku tuo metu dirbo vienas iš iniciatorių G. Šileikis. Grupė suvienijo skirtingos patirties, įsitikinimų ir pažiūrų aktyviausius Panevėžio miesto ir rajono žmones“, – rašo istorikė.
Pirmuose Sąjūdžio sąrašuose įrašyti šie asmenys: Elena Arlickienė, Vitalija Kopūstienė, Vita Kuzminskienė, Algimantas Plitninkas ir daug kitų. Šiame sąraše galima rasti ir daugeliui dabar pažįstamas pavardes – „Laisvo žodžio“ redaktorių Arnoldą Simėną ir dabartinį miesto merą Rytį Mykolą Račkauską.
Sąjūdžio spauda
Pasak A. Simėno, Panevėžį jau pasiekdavo Vilniaus sąjūdiečių leidžiami laikraščiai.
„Viename tokiame susirinkime pasiūliau leisti savą laikraštuką. Jau gaudavome vilnietiškas „Sąjūdžio žinias“, kurias redagavo Panevėžio grupės „krikštatėvis“ Arvydas Juozaitis. Buvo pritarta, beliko daryti. Neatrodė, kad tai bus sunku. Bet tik iš pradžių“, – prisimindamas iš savęs juokėsi redaktorius.
Iš tiesų, tuo metu leisti laikraštį buvo nepaprastai sunku.
„Pirmiausia mašinėle (specialia, tam skirta) buvo spausdinami redaguoti tekstai. Po to lapai buvo apkarpomi taip, kad gražiai susidėliotų ant maketavimo lapų. Iškarpyti tekstai turėjo „gulti“ taisyklingai, kaip dėliojant dėlionę. Gražiai, vienas kito neužstodami ir, šiukštu, neišlįsdami už maketlapio. Kai jau jame nelikdavo vietos, tekstus prie jo priklijuodavo Vygis. Jis buvo mūsų „laikraščio“ maketuotojas“, – prisiminė A. Simėnas.
Pirmoji laikraščio redakcija įkurta menininkų Kosmauskų bute. Pašnekovas šmaikščiai užsiminė, kad sprendimas priimtas galbūt ir ne su visų bendražygių sutikimu.
„Taip vadinamą redakciją, atrodo, net labai ir nesiklausę Vygio, įkūrėme menininkų Kosmauskų bute. Šis buvo centre, todėl susisiekimas buvo labai patogus“, – pradėjo pasakoti redaktorius.
„Laikraščio pavadinimą, atsimenu, pasiūlė Elena Mezginaitė. Sako: „Vilniuje yra „Sąjūdžio žinios“, kam labai skirtis. Tegu būna „Sąjūdžio žodis“. Taip ir liko. Beje, vėliau leidžiamam „Laisvam žodžiui“, regis, taip pat iš visų siūlomų buvo išrinktas Elenos pasiūlytasis. Geras pavadinimas. Visi, kas nori kalbėti apie spaudos laisvę, būtinai pavartoja junginį „laisvas žodis“, – svarstė Arnoldas.
Pirmąjį laikraščio tiražą redakcija ruošė dideliam renginiui kino teatre.
„Pirmojo numerio tiražą reikėjo turėti pirmajam dideliam renginiui „Raketos“ kino teatre. Turėjo būti keliamos realios ekologinės Panevėžio problemos, o ne „vis dar pasitaikančios negerovės“. Bus viešai kalbama ir apie tikruosius kaltininkus, kurie teršia Nevėžį, veža į duobę už miesto spirito fabriko atliekas. Ir renginys jau – su Trispalve ir Gedimino stulpų ženklu, natūraliai tapusiu Sąjūdžio [simboliu]“, – pradėjo pasakoti pašnekovas.
„Pirmąjį „Sąjūdžio žodžio“ numerį parengėme paryčiais. Tokį ruošinį ir įteikėme Vytui, kuris tąkart, o paskui visą laiką, nugabendavo maketą į Vilnių, atidavė „kažkam“, o tas „kažkas“ grąžino visą tiražą. Konspiracija..“, – intrigavo A. Simėnas.
„Medaus mėnuo su kompartija“
Pasak istorikės E. Juškienės, LPS neiškart pareiškė siekį atkurti pilnai nepriklausomą Lietuvos valstybę.
„Remiantis vilniečių pavyzdžiu, buvo parengtas Sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinės grupės programos projektas. Jame teigiama, kad Sąjūdis vienija aktyvius demokratijos ir persitvarkymo šalininkus, siekiančius „suverenios teisinės socialistinės Lietuvos valstybės“. Pabrėžta, kad Sajūdžio veikla neprieštarauja Lietuvos SSR Konstitucijai ir įstatymams“, – rašoma E. Juškienės tekste knygoje „Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m.“.
Sąjūdis atrodė toleruotinas komunistams dėl to, kad organizacijos idėjos sutapo su „perestrojkos“ iškeltomis užduotimis.
„Valdančiosios komunistų partijos vadovai teigė, kad bus pritarta Sąjūdžio siekiams plėtoti persitvarkymą, „stiprinti socializmą“. Buvo pageidaujama, kad Sąjūdžio atstovai reguliariai informuotų valdžią apie numatomus veiksmus. Tačiau į Sąjūdžio veiklą buvo žvelgiama su tam tikru nepasitikėjimu“, – teigė E. Juškienė.
Gali būti, kad tuo metu dar santūri Sąjūdžio pozicija atrodė naudinga partijai.
„Valdžia leido ir iš dalies toleravo Sąjūdį, matyt, tam, kad jis atitrauktų tautos dėmesį nuo radikaliųjų Nepriklausomybės šalininkų, tačiau kuo toliau tuo labiau Sąjūdžio reikalavimai ėmė aštrėti“, – rašo muziejaus muziejininkė.
1988 m. spalio 22-23 dienomis įvyko Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas.
„Sąjūdžio veiklai koordinuoti visoje Lietuvoje buvo būtina sušaukti steigiamąjį suvažiavimą Vilniuje. Iš Panevėžio miesto ir rajono iniciatyvinių bei rėmimo grupių į suvažiavimą buvo išrinkta 40 delegatų“, – rašė E. Juškienė.
Šio suvažiavimo išvakarėse Panevėžyje oficialiai iškelta trispalvė.
„Suvažiavimo išvakarėse, spalio 21 d., Panevėžyje virš Dramos teatro buvo iškilmingai iškelta tautinė vėliava. Ją iškėlė miesto garbės pilietis, tuometis SSRS liaudies artistas Juozas Miltinis. Tūkstančiai panevėžiečių sulaikę kvapą stebėjo šį neįprastą, seniai lauktą renginį“, – pakilią tautiečių nuotaiką apibūdino muziejininkė.
Radikalėjantis Sąjūdis jau kėlė nerimą komunistams, todėl valdžia siekė nukreipti dėmesį nuo steigiamojo suvažiavimo.
„[Suvažiavimo spalio 22-23 dienomis] metu komunistų vadai – A. M. Brazauskas, V. Beriozovas išnaudojo momentą, suvaidino intermediją – „grąžino Vilniaus Katedrą tikintiesiems“, – rašė A. Simėnas.
Nepraėjus net mėnesiui nuo suvažiavimo, LKP jau nieko neslėpdama pradėjo propagandos kampaniją prieš Sąjūdį.
„O jau lapkričio 18 d. įvyko „tramdantysis“ LKP plenumas, pasmerkęs Sąjūdžio ekstremizmą. Stojo laikas, kurį vadinome „medaus mėnesio su kompartija“ pabaiga“, – teigė „Laisvo žodžio“ redaktorius.
„Vėliau buvo „paaiškintas“ ir Sąjūdžio fenomenas. Kažkas paleido į viešumą sąvoką „euforija“. Kaip parašyta žodyne, tai – „nenatūraliai pakili, džiaugsminga, linksma nuotaika, geraširdiškumo ir nerūpestingumo būsena, neatitinkanti objektyvių aplinkybių; apima ir sveiką žmogų, kai jis išgeria alkoholio“. Štai jums ir informacinio karo pavyzdys“, – tęsė A. Simėnas.
„Suprask: „Sąjūdis – tai nenatūrali būsena, neatitinkanti objektyvių aplinkybių, sveikus žmones gali paveikti kaip alkoholis“. Kas tas, kuris paleido į eterį „baigėsi sąjūdinė euforija“?“, – svarstė Arnoldas.
Kelio atgal nebuvo
Sovietų valdžiai pradėjus veikti prieš Sąjūdį, organizacijoje į pavojų pradėta reaguoti greitai.
„ <…> siekė kompartija, kad žinotume „savo vietą“. Sąjūdžiui prireikė tvirtesnio, ne vien entuziazmu palaikomo atstovavimo, tad visur – miestuose ir miesteliuose – buvo surengtos Sąjūdžio vietų tarybų rinkimų konferencijos. Išrinktos tarybos ir pirmininkai. Niūriai šaltoje, blankiai apšviestoje „Versmės“ kino teatro (dab. Muzikinis teatras) salėje buvo išrinkta ir Sąjūdžio Panevėžio taryba“, – rašo A. Simėnas straipsnių cikle „Žodžio laisvinimo istorija“.
Taip Sąjūdis formalizavosi visuose miestuose ir pagaliau turėjo oficialius organizacijos atstovus.
„Sąjūdžio miesto taryba buvo kolegiali nuolat veikianti struktūra, savarankiškai sprendžianti Sąjūdžio programos įgyvendinimo problemas <…>. Jos narių sudėtis keitėsi: vieni nutraukdavo savo veiklą, buvo renkami nauji. <…> Dauguma tarybos narių dienomis dirbo savo darbovietėse ir Sąjūdžio veikla galėjo užsiimti tik po darbo valandų arba laisvalaikiu“, – rašo E. Juškienė.
Negana to, Panevėžio LPS padalinys pradėjo nuosekliai protokoluoti ir teisiškai tvarkyti savo veiklą. Tai ypač svarbus žingsnis, norint įrodyti organizacijos legalumą ne tik okupantams, bet ir pasauliui. Toks protokolavimas taip pat padėjo efektyviau organizuoti veiklą.
„Buvo pradėtas vesti žurnalas svarbiausiems įvykiams fiksuoti bei sąsiuvinis, kuriame surašomos pavardės ir adresai tų žmonių, kurie gali talkininkauti: platinti spaudą, parūpinti salę susirinkimui, budėti, išspausdinti ar padauginti tekstą, nuvežti savo transportu į Vilnių. Taryba į posėdžius pasikviesdavo svečių pagal tai, kokius klausimus svarstydavo. Rašydavo posėdžių protokolus, buvo patvirtinti LPS Panevėžio miesto tarybos darbo principai“, – tęsė istorikė.
Sąjūdžio taryba Panevėžyje veikė kaip vietinės valdžios institucija.
„<…> [Taryba] rūpinosi teisiniais, socialiniais, ekologiniais, istorinio atminimo įamžinimo, organizaciniais, švietimo, ekonomikos ir kitais reikalais. <…> Prie Sąjūdžio miesto tarybos buvo įkurta „Gailestingumo“ darbo grupė, kuri rūpinosi socialiai remtinais žmonėmis, o Sąjūdžio moterų grupė domėjosi motinų ir kūdikių sveikatos problemomis, jaunuolių karinės tarnybos klausimais“, – rašoma E. Juškienės tekste.
Mitingų laikotarpis
Arnoldas Simėnas savo straipsnių cikle išskyrė ir tylaus protesto atvejį, kai Sąjūdis Panevėžyje dar nebuvo toks aktyvus. Tai vyko ypatingu metu – Vasario 16-ąją, 1988 metais.
„Tais metais Vasario 16-oji žymėjo gražią Nepriklausomos valstybės atkūrimo 70 metų sukaktį. Atrodė, kad sovietinei valdžiai nieko svarbesnio nebuvo – tik sutrukdyti „buržuaziniams nacionalistams“ kokiu nors būdu pažymėti ją. Nors per visus okupacijos metus šios šventės minėjimas buvo draudžiamas, tačiau 1988 metais draudimas buvo sustiprintas“, – rašė redaktorius.
„Partkomų nurodymu, visose valstybinėse įstaigose, tarp jų net mokyklose, turėjo būti organizuotas darbuotojų budėjimas. Tikslas? O maža ką – jeigu kas buržuazinę trispalvę iškels. Diversijai reikėjo pasiruošti. Kiek teko vėliau girdėti įspūdžių, pabudėta buvo šiltai, prie arbatėlės ir kita ko, kolegos pabendravo, o kitą dieną gavo laisvą. Ko geriau norėti? Ir maloniai pasėdėta, viduje atšvęsta, ir dar – nedarbo diena poilsiui. Net sovietinėms šventėms nesudarydavo tokių sąlygų!“ – su šypsena ironizavo A. Simėnas.
„Tiesa, kad ir kaip įstaigose budėta, kad ir kaip saugotasi, Panevėžyje, ant tuomet Respublikos gatvėje buvusios daržovių parduotuvės sienos, vis dėlto atsirado aliejiniais dažais užrašytas šūkis „Laisvę Lietuvai!“. Sieną uždažinėjo, žmonės skubėjo pro šalį savo reikalais, tačiau ne vieno jų akyse kažkas blizgėjo, o lūpos truputį šypsojosi“, – tai, kaip dar prieš Sąjūdį vyko tyli disidentinė kova apibūdino A. Simėnas.
Užrašas „Laisvę Lietuvai“ turi didelę simbolinę prasmę. Pirmą kartą Panevėžyje šis užrašas atsirado dar 1972 m. birželio 3 dieną. Tuo metu šiuos žodžius užrašė Albertas Bukauskas ir Robertas Boveris. Disidentai tą padarė po Romo Kalantos viešo susideginimo protesto Kaune.
Saugumiečiai užrašą greitai pašalino, tačiau žodžiai „Laisvę Lietuvai“ nebuvo pamiršti. Kaip minėjo A. Simėnas, 1988 m. Vasario 16 dieną, užrašas atsirado kitur. Šiuo metu užrašas „Laisvę Lietuvai“ atkurtas ir pritvirtintas ant J. Miltinio dramos teatro priestato šono, t.y. picerijos pastato.
Vis dėlto 1988-1989-ieji metai yra gana ryškūs Sąjūdžio istorijoje dėl vykusių atvirų mitingų. Panevėžyje sąjūdiečiai drąsiau rinkosi piketuoti ir reikalauti konkrečių pokyčių. Itin stipriai buvo akcentuojamos ekologinės problemos.
„Sąjūdžio ekologinės komisijos nariai 1989 m. balandžio 27 d. organizavo piketą prie gamtą teršiančių aviacijos remonto dirbtuvių, esančių Skaistakalnio parke, reikalavo jas iškeldinti“, – minima knygoje apie Panevėžio istoriją.
Panevėžiečiai jau tada atkreipė dėmesį į kultūrinio paveldo apsaugą.
„Panevėžiečiai aktyviai diskutavo dėl miesto senamiesčio išsaugojimo. Pagal sovietmečiu parengtą projektą turėjo būti rekonstruota centrinė miesto dalis. Respublikos gatvėje jau buvo griaunami istorinę vertę turintys pastatai, pjaunami medžiai. Kai iškilo grėsmė senos ir garsios Moigių giminės pastatui, kuriame yra Kraštotyros muziejus, miesto visuomenė ėmė aktyviai prieštarauti. Taip 1989 m. birželio 29 d. įvyko piketas „Giname senamiestį“, – aprašė Emilija Juškienė.
Tačiau svarbiausias įvykis, savo mastu pralenkiantis visus mitingus Lietuvoje – dar priešaky.
Projektas vykdomas bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi.
„Laisvės kovos Panevėžio krašte“
Šis projektas yra skirtas leisti naują leidinių rubriką apie XX a. Panevėžio istoriją portale JP. Portalo korespondentai bendradarbiauja su Panevėžio kraštotyros muziejumi, kurio pagalba įvairioms istorinėms temoms randami pašnekovai, išlaikomas tekstų istorinis faktiškumas.
Visų straipsnių subjektas – istoriniai įvykiai Panevėžyje. Korespondentai aiškinsis, koks buvo Panevėžio miesto ir rajono vaidmuo šiuose įvykiuose: nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. iki jos atkūrimo 1990-aisiais. Rugpjūtis ypatingas mėnuo šiai rubrikai – kadangi šį mėnesį minimas Baltijos kelias, projektas pradedamas temomis apie Sąjūdį ir jo veiklą bei viską, kas vyko iki Baltijos kelio.
Projektas vykdomas bendradarbiaujant su Panevėžio kraštotyros muziejumi. „Laisvės kovos Panevėžio krašte“ projektą remia Medijų rėmimo fondas.
